Romiečiams 1 1 Paulius, Jėzaus Kristaus tar- nas, pašauktas apaštalu, iš- rinktas skelbti Dievo Evangeliją, 2 kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raš- tuose, 3 apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Do- vydo palikuonių, 4 šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, - Jėzų Kristų, mū- sų Viešpatį. 5 Per Jį gavome malonę ir apaš- talystę, kad Jo vardu padarytu- me klusnias tikėjimui visas tau- tas, 6 iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kris- taus pašaukti. 7 Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktie- siems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! 8 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jū- sų tikėjimą. 9 Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be palio- vos jus prisimenu savo maldose, 10 prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus. 11 Trokštu jus pamatyti, kad galė- čiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, 12 tai yra drauge pasiguosti ben- dru jūsų ir mano tikėjimu. 13 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus, - bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių, - kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių. 14 Juk aš skolingas graikims ir barbarams, mokytiems ir nemo- kytiems. 15 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją. 16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvie- nam, kuris tiki, pirma žydui, pas- kui graikui. 17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip para- šyta: "Teisusis gyvens tikėjimu". 18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedie- vystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. 19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Die- vas jiems tai apreiškė. 20 Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai su- vokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. 21 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir ne- išmani jų širdis aptemo. 22 Vadindami save išmintingais, ta- po kvaili. 23 Jie išmainė nenykstančiojo Die- vo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų at- vaizdus. 24 Todėl Dievas per jų širdies gei- dulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. 25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palai- mintas per amžius. Amen! 26 Todėl Dievas paliko juos gėdin- gų aistrų valiai. Jų moterys pri- gimtinius santykius pakeitė prie- šingais prigimčiai. 27 Panašiai ir vyrai, pametę pri- gimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą. 28 Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems va- dovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. 29 Todėl jie pilni visokio neteisu- mo, netyrumo, piktybių, godulys- tės ir piktumo, pilni pavydo, žu- dynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. 30 Tai šmeižikai, nekenčiantys Die- vo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrū- nai, išradingi piktadariai, neklau- santys tėvų, 31 neprotingi, nepatikimi, nemy- lintys, neatlaidūs, negailestingi. 32 Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius. Romiečiams 2 1 Esi nepateisinamas, kas be- būtum, žmogau, kuris teisi ki- tą. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. 2 Mes žinome, kad Dievas teisin- gai teis tuos, kurie tokius nusikal- timus daro. 3 Nejaugi manai, žmogau, pats taip darydamas ir teisdamas taip darančius, išvengsiąs Dievo teis- mo?! 4 Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo geru- mas skatina tave atgailauti? 5 Deja, savo užkietėjimu bei neat- gailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo die- nai. 6 Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus: 7 tiems, kurie, ištvermingai dary- dami gera, ieško šlovės, garbingu- mo ir nemirtingumo, - amžinuoju gyvenimu, 8 o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisu- mui, - pykčiu ir rūstybe. 9 Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. 10 Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pir- ma žydui, paskui graikui. 11 Juk Dievas nėra šališkas. 12 Visi, kurie nusidėjo, neturėda- mi įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įsta- tymą. 13 Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdy- tojai bus išteisinti. 14 Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įsta- tymo reikalavimus, tada jie - ne- turintys įstatymo - patys sau yra įstatymas. 15 Jie parodo, kad įstatymo reika- lavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liu- dija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą. 16 Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija. 17 Štai tu vadiniesi žydas, pasi- kliauji įstatymu ir giriesi Dievu. 18 Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pa- mokytas, išmanai, kas geriau. 19 Įsitikinęs, kad esi aklųjų vado- vas, šviesa tamsoje esantiems, 20 neišmanančių mokytojas, kūdi- kių auklėtojas, turįs įstatyme iš- reikštą pažinimą ir tiesą. 21 Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi? 22 Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis sta- bais, pats apiplėši šventyklas? 23 Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą? 24 Juk parašyta: "Dėl jūsų piktžo- džiauja Dievo vardui pagonys". 25 Apipjaustymas, tiesa, naudin- gas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, tavo api- pjaustymas tampa neapipjausty- mu. 26 Taigi, kai neapipjaustytas žmo- gus laikosi įstatymo reikalavimų, ar jo neapipjaustymas nebus įskai- tytas apipjaustymu? 27 Ar nuo gimimo neapipjaustytas kūne, bet vykdantis įstatymą ne- pasmerks tavęs, kuris laužai įsta- tymą, turėdamas jo raidę ir api- pjaustymą? 28 Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaus- tymas, kuris išoriškai atliktas kū- ne. 29 Bet tas yra žydas, kuris toks vi- duje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo. Romiečiams 3 1 Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš api- pjaustymo? 2 Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėtas Dievo žodis. 3 Jei kai kurie tapo netikin- tys, - negi jų netikėjimas panai- kins Dievo ištikimybę? 4 Jokiu būdu! Dievas išlieka tei- singas, o kiekvienas žmogus - me- lagis, kaip parašyta: "Kad Tu bū- tum pripažintas teisus savo žo- džiuose ir laimėtum, kai esi tei- siamas". 5 Jei mūsų neteisumas iškelia Die- vo teisumą, - ką gi sakysime? Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausda- mas? Kalbu, kaip žmonėms įpras- ta. 6 Jokiu būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį? 7 Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik dar labiau iškilo Jo šlovei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį? 8 Tai gal "darykime bloga, kad iš- eitų gera", - kaip esame šmeižia- mi ir kaip kai kurie sako mus skelbiant? Tokie pasmerkti vertai. 9 Tai ką gi? Ar mes turime pirme- nybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys - visi yra nuodėmės valdžioje, 10 kaip parašyta: "Nėra teisaus, nėra nė vieno. 11 Nėra išmanančio, nėra kas Die- vo ieškotų. 12 Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vie- no! 13 Jų gerklė - atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyva- čių nuodai jų lūpose. 14 Jų burna pilna keiksmų ir kar- tumo, 15 jų kojos eiklios kraujo pralieti, 16 jų keliuose griuvimas ir vargas. 17 Jie nepažino taikos kelio, 18 ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė". 19 Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos bur- nos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, 20 nes įstatymo darbais Jo akivaiz- doje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįsta- me nuodėmę. 21 Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, yra apreikštas Dievo tei- sumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai, - 22 Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, 23 nes visi nusidėjo ir stokoja Die- vo šlovės, 24 o išteisinami dovanai Jo malo- ne dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje. 25 Dievas Jį paskyrė permaldavi- mo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kant- rus, nenubaudė už nuodėmes, pa- darytas anksčiau, 26 ir parodė savo teisumą dabarti- niu metu, pasirodydamas esąs tei- sus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jė- zų. 27 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Dar- bų? Ne, tik tikėjimo įstatymu. 28 Mes įsitikinę, kad žmogus ištei- sinamas tikėjimu, be įstatymo darbų. 29 Argi Dievas - tiktai žydų Die- vas? Ar Jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių, 30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą išteisins apipjausty- tus ir per tikėjimą išteisins neapi- pjaustytus. 31 O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą įtvirtiname. Romiečiams 4 1 O ką pasakysime gavus Abra- omą - mūsų protėvį pagal kū- ną? 2 Jei Abraomas būtų buvęs ištei- sintas darbais, jis turėtų kuo pasi- girti, tik ne prieš Dievą. 3 Bet ką sako Raštas?" Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu". 4 Tam, kuris dirba, atlyginimas ne- laikomas malone, bet skola. 5 O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo ti- kėjimas įskaitomas jam teisumu. 6 Taip ir Dovydas skelbia palaimi- nimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą: 7 "Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždeng- tos; 8 palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!" 9 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar taip pat ir neapipjaustytiesiems? Mes sakė- me, kad Abraomui tikėjimas bu- vo įskaitytas teisumu. 10 Kokiu būdu? Jam esant api- pjaustytam ar neapipjaustytam? Ne po apipjaustymo, bet prieš apipjaustymą. 11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapi- pjaustytas. Taip jis tapo tėvu vi- siems tikintiesiems iš neapipjaus- tytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas, 12 ir apipjaustymo tėvu tiems, ku- rie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikš- to mūsų tėvo Abraomo tikėjimo pėdomis, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. 13 Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas paža- das, kad paveldės pasaulį, bet ti- kėjimo teisumu. 14 Jei paveldėtojai būtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas bū- tų tuščias, o pažadas netektų ver- tės. 15 Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo. 16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems pa- likuonims, ne tik tiems, kurie re- miasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas, 17 kaip parašyta: "Aš padariau ta- ve daugelio tautų tėvu"; - tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, ku- ris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų. 18 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo dauge- lio tautų tėvu, kaip jam buvo pasa- kyta: "Tokie bus tavo palikuonys". 19 Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įs- čių apmirusiomis. 20 Jis nepasidavė netikėjimui Die- vo pažadu, bet buvo tvirtas tikėji- me, teikdamas Dievui šlovę 21 ir būdamas visiškai įsitikinės, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. 22 Todėl jam tai buvo įskaityta tei- sumu. 23 Tačiau ne vien apie jį parašyta, kad "buvo įskaityta", 24 bet ir apie mus, - nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą, kuris prikėlė iš numirusių Jėzų, mūsų Viešpatį, 25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti. Romiečiams 5 1 Taigi, išteisinti tikėjimu, turi- me ramybę su Dievu per mū- sų Viešpatį Jėzų Kristų, 2 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiau- giamės Dievo šlovės viltimi. 3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, 4 ištvermė - patirtį, patirtis - viltį. 5 O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duo- ta. 6 Mums dar esant silpniems, Kris- tus savo metu numirė už bedie- vius. 7 Vargu ar kas sutiktų mirti už tei- sųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. 8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. 9 Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės. 10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikin- ti. 11 Negana to, - mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriuo esame sutaikyti. 12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pa- siekė visus žmones, nes visi nusi- dėjo. 13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė neįskaitoma. 14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mo- zės viešpatavo mirtis net tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, ku- ris buvo Būsimojo provaizdis. 15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei. 16 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pa- smerkė, bet laisva dovana iš dau- gybės nusikaltimų atvedė į išteisi- nimą. 17 Jei dėl vieno žmogaus nusikal- timo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malo- nės bei teisumo dovaną, viešpa- taus gyvenime per vieną Jėzų Kristų. 18 Todėl kaip vieno žmogaus nusi- kaltimas visiems žmonėms už- traukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų. 19 Kaip vieno žmogaus neklusnu- mu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs. 20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, 21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Romiečiams 6 1 Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gau- sėtų malonė? 2 Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje? 3 Argi nežinote, jog mes, pakrikš- tyti Jėzuje Kristuje, buvome pa- krikštyti Jo mirtyje? 4 Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numiru- sių Tėvo šlove, taip ir mes gyven- tume naują gyvenimą. 5 Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, 6 žinodami, jog mūsų senasis žmo- gus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodė- mės kūnas ir kad mes daugiau ne- bevergautume nuodėmei. 7 Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės. 8 Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo. 9 Žinome, kad, prisikėlęs iš nu- mirusių, Kristus daugiau nebe- miršta; mirtis jau nebeturi Jam galios. 10 Kad Jis mirė, tai mirė nuodė- mei kartą visiems laikams, o kad gyvena - gyvena Dievui. 11 Taip ir jūs laikykite save miru- siais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje. 12 Todėl neleiskite nuodėmei vieš- patauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams. 13 Neduokite nuodėmei savo kū- no narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo na- rius Jam - kaip teisumo ginklus. 14 Nuodėmė neturi jums viešpa- tauti: jūs ne įstatymo, bet malo- nės valdžioje. 15 Tai ką? Gal darysime nuodė- mes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Jokiu būdu! 16 Argi nežinote, kad pasiduoda- mi kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam pa- klūstate: ar tai būtų nuodėmė, ve- danti į mirtį, ar paklusnumas, ve- dantis į teisumą. 17 Bet ačiū Dievui, kad, nors bu- vote nuodėmės vergais, jūs iš šir- dies paklusote tam mokymo pa- vyzdžiui, kuriam buvote pavesti; 18 ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapo- te teisumo tarnais. 19 Kalbu grynai žmogiškai dėl jū- sų kūniško silpnumo. Kaip buvo- te atidavę savo kūno narius ver- gauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat ati- duokite savo narius vergauti tei- sumui, kad taptumėte šventi. 20 Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisu- mo. 21 Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas - mirtis. 22 O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių - šventumą, ir kaip baig- tį - amžinąjį gyvenimą. 23 Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyveni- mas per Jėzų Kristų, mūsų Vieš- patį. Romiečiams 7 1 Ar nežinote, broliai, - aš kal- bu žinantiems įstatymą, - kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? 2 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gy- vas. Jei vyras miršta, ji tampa lais- va nuo įstatymo, rišusio ją su vyru. 3 Ji vadinsis svetimautoja, jei, vy- rui gyvam esant, bus žmona ki- tam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja. 4 Taip ir jūs, mano broliai, per Kristaus kūną esate mirę įstaty- mui, kad priklausytumėte kitam - prikeltam iš numirusių - ir kad mes neštume vaisių Dievui. 5 Kol gyvenome pagal kūną, mu- myse veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes nešė- me vaisių mirčiai. 6 Bet dabar, numirę įstatymui, ku- riuo buvome surišti, esame išlais- vinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide. 7 Ką tad pasakysime? Gal įstaty- mas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodė- mės, jei nebūtų įstatymo. Nebū- čiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: "Negeisk!" 8 Bet nuodėmė, per įsakymus ga- vusi progą, pažadino manyje viso- kius geismus, o be įstatymo nuo- dėmė negyva. 9 Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau. 10 Taip man paaiškėjo, kad įsaky- mas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. 11 Nes įsakymo paskatinta nuodė- mė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė. 12 Todėl įstatymas šventas; įsaky- mas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. 13 Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudo- dama geru dalyku, - kad per įsa- kymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga. 14 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei. 15 Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. 16 O jei darau tai, ko nenoriu, ta- da sutinku, kad įstatymas geras. 17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. 18 Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne. 19 Aš nedarau gėrio, kurio trokš- tu, o darau blogį, kurio nenoriu. 20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gy- venanti nuodėmė. 21 Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. 22 Juk kaip vidinis žmogus aš gė- riuosi Dievo įstatymu. 23 Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano pro- to įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, ku- ris yra mano nariuose. 24 Vargšas aš žmogus! Kas išlais- vins mane iš šito mirties kūno! 25 Bet ačiū Dievui - per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu - nuodėmės įstatymui. Romiečiams 8 1 Taigi dabar nebėra pasmerki- mo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kū- ną, bet pagal Dvasią. 2 Nes gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino ma- ne iš nuodėmės ir mirties įstaty- mo. 3 Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Die- vas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuo- dėmingo kūno pavidalu kaip au- ką už nuodėmę ir pasmerkė nuo- demę kūne, 4 kad įstatymo teisumas išsipildy- tų mumyse, gyvenančiuose ne pa- gal kūną, bet pagal Dvasią. 5 Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. 6 Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. 7 Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įsta- tymui ir net negali paklusti. 8 Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui. 9 Tačiau jūs negyvenate pagal kū- ną, bet pagal Dvasią, jei tik Die- vo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo. 10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kū- nas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia - gyva dėl teisumo. 11 Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis - prikėlęs iš numirusių Kris- tų - atgaivins ir jūsų mirtingus kū- nus savo Dvasia, gyvenančia ju- myse. 12 Taigi, broliai, mes nesame sko- lingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. 13 Jei jūs gyvenate pagal kūną - mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus - gyvensite. 14 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. 15 Jūs gi gavote ne vergystės dva- sią, kad vėl bijotumėte, bet gavo- te įsūnystės Dvasią, kuria šaukia- me: "Aba, Tėve!" 16 Pati Dvasia liudija mūsų dva- siai, kad esame Dievo vaikai. 17 O jei esame vaikai, tai ir pavel- dėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kris- taus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtu- me pašlovinti. 18 Aš manau, jog šio laiko kentėji- mai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta. 19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs. 20 Mat kūrinija buvo pajungta tuš- tybei, - ne savo noru, bet pavergė- jo valia, - su viltimi, 21 kad ir pati kūrinija bus išlais- vinta iš suirimo vergijos ir įgis šlo- vingą Dievo vaikų laisvę. 22 Juk mes žinome, kad visa kūri- nija iki šiol dejuoja ir tebėra gim- dymo skausmuose. 23 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, tu- rintys pirmuosius Dvasios vai- sius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. 24 Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? 25 Bet jei viliamės to, ko nemato- me, tada laukiame ištvermingai. 26 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejo- nėm. 27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią. 28 Be to, mes žinome, kad mylin- tiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems. 29 O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti pa- našius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. 30 O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino. 31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! 32 Tas, kuris nepagailėjo savo Sū- naus, bet atidavė Jį už mus vi- sus, - kaipgi Jis ir visko nedovano- tų kartu su Juo? 33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! 34 Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus. 35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelai- mė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar ka- lavijas? 36 Parašyta: "Dėl Tavęs mes žudo- mi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui". 37 Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalė- tojai per Tą, kuris mus pamilo. 38 Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, 39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje. Romiečiams 9 1 Sakau tiesą Kristuje, neme- luoju, - tai liudija ir mano są- žinė Šventojoje Dvasioje, 2 kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. 3 Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kris- taus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, 4 kurie yra izraelitai, turintys įsū- nystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus. 5 Iš jų - tėvai, ir iš jų kūno atžvil- giu yra kilęs Kristus - visiems vieš- pataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen! 6 Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izra- elio, priklauso Izraeliui. 7 Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: "Iš Izaoko tau bus pašaukti pali- kuonys". 8 Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuoni- mis. 9 O pažado žodis toks: "Apie tą lai- ką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų". 10 Ir ne tik tai, bet taip pat ir Re- bekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko 11 (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, - kad Dievo nutarimas įvyk- tų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia), 12 buvo pasakyta: "Vyresnysis tar- naus jaunesniajam", 13 kaip ir parašyta: "Jokūbą pami- lau, o Ezavo nekenčiau". 14 Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu! 15 Jis Mozei kalba: "Aš pasigailė- siu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti". 16 Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. 17 Juk Raštas faraonui sako: "Aš iškėliau tave, kad parodyčiau sa- vo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje". 18 Vadinasi, ko Jis nori, to pasigai- li, ir kurį nori, tą užkietina. 19 Gal man pasakysi: "O už ką ta- da Jis kaltina? Kas gi galėtų atsi- spirti Jo valiai?" 20 Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sa- kant, tu toks esi, kad drįsti prieš- tarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: "Kodėl mane to- kį padarei?" 21 Ar puodžius neturi galios mo- liui, kad iš to paties minkalo paga- mintų vieną indą garbingam pa- naudojimui, o kitą negarbingam? 22 O jeigu Dievas, norėdamas pa- rodyti savo rūstybę ir apreikšti sa- vo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, 23 kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, ku- riuos iš anksto paruošė šlovei, - 24 ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių? 25 Jis kalba per Ozėją: "Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą - mylima. 26 Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: `Jūs ne manoji tauta', ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais". 27 O Izaijas šaukia apie Izraelį: "Nors Izraelio vaikų skaičius bū- tų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas. 28 Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje". 29 Izaijas nusakė iš anksto: "Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs". 30 Tai ką gi pasakysime? Kad pa- gonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. 31 O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įsta- tymo. 32 Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens, 33 kaip parašyta: "Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugė- dintas". Romiečiams 10 1 Broliai, mano širdies troš- kimas ir malda Dievui yra už Izraelį, - kad jie išsigelbėtų. 2 Aš jiems liudiju, kad jie turi uo- lumo Dievui, tačiau be pažinimo. 3 Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisu- mą, jie nepakluso Dievo teisumui. 4 Nes įstatymo pabaiga - Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki. 5 Mozė rašo apie teisuma iš įsta- tymo: "Jį vykdydamas žmogus juo gyvens". 6 Bet teisumas iš tikėjimo kalba taip: "Nesakyk savo širdyje: `Kas įžengs į dangų?' - tai yra Kristaus atsivesti; 7 arba: `Kas nusileis į bedugnę?' - tai yra Kristaus iš numirusių susi- grąžinti". 8 Bet ką jis sako? - "Arti tavęs yra žodis - tavo burnoje ir tavo širdy- je", - tai yra mūsų skelbiamas ti- kėjimo žodis: 9 jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgel- bėtas. 10 Nes širdimi tikima, ir taip įgyja- mas teisumas, o lūpomis išpažįs- tama, ir taip įgyjamas išgelbėji- mas. 11 Raštas juk sako: "Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas". 12 Nėra skirtumo tarp žydo ir grai- ko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, 13 juk "kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas". 14 Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? 15 Ir kaip jie skelbs, jei nebus pa- siųsti? Kaip parašyta: "Kokios pui- kios kojos tų, kurie skelbia ramy- bės Evangeliją, kurie neša geras ži- nias!" 16 Bet ne visi pakluso Evangelijai. Nes Izaijas sako: "Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?" 17 Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio. 18 Bet aš klausiu: argi jie negirdė- jo? Kaipgi ne! "Po visą žemę pa- sklido jų garsas, ir jų žodžiai - iki pasaulio pakraščių". 19 Klausiu toliau: ar Izraelis neži- nojo? Bet Mozė pirmas sako: "Aš sukelsiu jums pavydą per netautą, sukelsiu pyktį per neišmanančią tautą". 20 Izaijas labai drąsiai sako: "Ma- ne atrado tie, kurie manęs neieš- kojo, apsireiškiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo". 21 Bet Izraeliui sako: "Ištisą dieną Aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tau- tą". Romiečiams 11 1 Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abra- omo palikuonių, iš Benjamino giminės. 2 Dievas neatstūmė savosios tau- tos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eli- ją, kai šis skundžiasi Izraeliu: 3 "Viešpatie, jie išžudė Tavo pra- našus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės". 4 O kaip skamba Dievo atsakymas? "Aš pasilaikiau septynis tūkstan- čius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį". 5 Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis. 6 Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų dar- bas. 7 Tai ką gi? Izraelis nepasiekė to, ko ieškojo. Pasiekė tiktai išrinkto- ji dalis. Kiti buvo apakinti, 8 kaip parašyta: "Dievas jiems siuntė snaudulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos". 9 Ir Dovydas sako: "Jų stalas te- pavirsta jiems spąstais, žabangais, suklupimo akmeniu ir atpildu. 10 Tegul aptemsta jų akys, kad ne- regėtų, ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą". 11 Tad aš klausiu: negi izraelitai taip suklupo, kad pargriūtų? Jo- kiu būdu! Tik per jų suklupimą pagonims atėjo išgelbėjimas, kad juos paimtų pavydas. 12 Bet jeigu jų suklupimas yra pa- sauliui praturtinimas ir jų suma- žėjimas - pagonims praturtinimas, tai ką duos jų visuma? 13 Jums, pagonims, sakau: būda- mas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą: 14 gal kaip nors man pavyks sukel- ti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti. 15 Jeigu jų atmetimas reiškia pa- sauliui sutaikinimą, tai ką gi reikš- tų jų priėmimas, jei ne gyvenimą iš numirusių? 16 Jei pirmieji vaisiai šventi, tai šventa ir visuma. Jei šaknis šven- ta, tai ir šakos. 17 Jeigu kai kurios šakos buvo nu- laužtos, o tu - laukinis alyvme- dis - esi tarp jų įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio syvų dali- ninku, 18 tai nesididžiuok prieš anas ša- kas! O jeigu didžiuojiesi, tai ži- nok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. 19 Gal pasakysi: "Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?" 20 Gerai! Jos nulaužtos dėl neti- kėjimo, o tu stovi tikėjimu. Nesi- didžiuok, bet bijok! 21 Jei Dievas nepagailėjo prigim- tinių šakų, gali nepagailėti ir ta- vęs. 22 Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiems - griež- tumas, o tau - gerumas, jei pasi- liksi Jo gerume, kitaip - ir tu būsi iškirstas! 23 Bet ir anie, jei nepasiliks neti- kėjime, bus priskiepyti, nes Die- vas turi galią ir vėl juos priskiepy- ti. 24 Tad jeigu buvai iškirstas iš pri- gimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriaja- me alyvmedyje, tai juo labiau jie - tikrosios šakos - bus priskiepyti sa- vajame alyvmedyje. 25 Aš nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties, - kad jūs per aukštai apie save nemany- tumėte: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma, 26 o tada bus išgelbėtas visas Izra- elis, kaip parašyta: "Iš Siono ateis Gelbėtojas ir nukreips bedievys- tes nuo Jokūbo. 27 Tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes". 28 Žiūrint Evangelijos, jie yra Die- vo priešai jūsų naudai; bet pagal išrinkimą jie numylėtiniai dėl sa- vųjų tėvų. 29 Juk Dievo dovanos ir pašauki- mas - neatšaukiami. 30 Kaip jūs kadaise netikėjote Die- vu, o dabar per jų netikėjimą pa- tyrėte gailestingumą, 31 taip ir jie dabar netiki, kad dėl jums suteikto pasigailėjimo ir jie susilauktų gailestingumo. 32 Dievas juos visus uždarė neti- kėjime, kad visų pasigailėtų. 33 O Dievo turtų, išminties ir pa- žinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo ke- liai! 34 "Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?" 35 "Arba kas Jam yra davęs pir- mas, kad jam būtų atmokėta?" 36 Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen. Romiečiams 12 1 Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jū- sų sąmoningas tarnavimas. 2 Ir neprisitaikykite prie šio pa- saulio, bet pasikeiskite, atnaujin- dami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia. 3 Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėji- mo saiką. 4 Juk kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai at- lieka tą patį uždavinį, 5 taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai. 6 Pagal mums suteiktą malonę tu- rime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašavimą, tepranašauja pagal tikėjimo saiką; 7 jei kas turi tarnavimą - tetarnau- ja; kas mokymą - temoko; 8 kas skatinimą - teskatina; kas duoda - tedaro tai iš atviros šir- dies; kas vadovauja - tevadovauja uoliai; kas daro gailestingumo darbus - tedaro tai su džiaugsmu. 9 Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero. 10 Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinki- te kitus aukščiau nei save. 11 Uolumu nebūkite tingūs; būki- te liepsnojančios dvasios, tarnau- kite Viešpačiui. 12 Džiaukitės viltimi, būkite kant- rūs išmėginimuose, nepaliaujamai melskitės. 13 Dalinkitės šventųjų poreikiais, puoselėkite svetingumą. 14 Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite. 15 Džiaukitės su besidžiaugian- čiais, verkite su verkiančiais. 16 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebū- kite išmintingi savo akyse. 17 Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora vi- sų žmonių akyse. 18 Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. 19 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes para- šyta: "Mano kerštas, Aš atmokė- siu", - sako Viešpats. 20 Todėl, jei tavo priešininkas al- kanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos. 21 Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. Romiečiams 13 1 Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms val- džioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios val- džios yra Dievo nustatytos. 2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą. 3 Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti val- džios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4 Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga - bijok, nes jis ne veltui nešioja kar- dą. Jis yra Dievo tarnas ir bau- džia, įvykdydamas rūstybę daran- tiems pikta. 5 Todėl reikia paklusti ne tik dėl rustybės, bet ir dėl sąžinės. 6 Juk todėl ir mokesčius mokate, nes anie yra Dievo tarnai, nuola- tos užsiimantys tais dalykais. 7 Atiduokite visiems, ką privalo- te: kam mokestį - mokestį, kam muitą - muitą, kam baimę - bai- mę, kam pagarbą - pagarbą. 8 Niekam nebūkite ką nors skolin- gi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. 9 Juk įsakymai: "Nesvetimauk, ne- žudyk, nevok, neteisingai neliu- dyk, negeisk" ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: "Mylėk savo artimą kaip save patį". 10 Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė - įstatymo išpildymas. 11 Taip elkitės, suprasdami, koks dabar laikas. Išmuše valanda mums pabusti iš miego. Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu ta- da, kai įtikėjome. 12 Naktis nuslinko, diena prisiarti- no. Todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! 13 Kaip dieną, elkimės dorai: ne- pasiduokime apsirijimui ir girtavi- mui, gašlavimui ir paleistuvavi- mui, vaidams ir pavydui, 14 bet apsirenkite Viešpačiu Jėzu- mi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių. Romiečiams 14 1 Silpno tikėjimo žmogų pri- imkite, bet venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių. 2 Vienas įsitikinęs, kad galima vis- ką valgyti, o silpnas valgo tik dar- žoves. 3 Kuris valgo, teneniekina neval- gančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, nes Dievas jį priėmė. 4 Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta - tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti. 5 Vienas išskiria vieną dieną iš ki- tų dienų, o kitam jos visos vieno- dos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą. 6 Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo - valgo Viešpa- čiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo - nevalgo Viešpa- čiui ir dėkoja Dievui. 7 Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. 8 Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, - esame Viešpaties. 9 Nes dėl to Kristus ir mirė, ir pri- sikėlė, ir atgijo, kad būtų ir miru- siųjų, ir gyvųjų Viešpats. 10 Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kris- taus teismo krasę. 11 Parašyta: "Kaip Aš gyvas, - sako Viešpats, - prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir kiekvienos lū- pos išpažins Dievą". 12 Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save. 13 Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti bro- liui akstino nupulti ar pasipiktin- ti. 14 Žinau ir esu įsitikinęs Viešpaty- je Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet tam, kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri. 15 Jei tavo brolis įsižeidžia dėl maisto, tu jau nebesielgi iš mei- lės. Savo maistu nežlugdyk to, už kurį mirė Kristus! 16 Jūsų gėris tegul nebūna aksti- nas piktžodžiauti. 17 Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasio- je. 18 Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmo- nių pritarimo. 19 Tad siekime to, kas atneša ra- mybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui. 20 Negriauk Dievo darbo dėl mais- to! Nors viskas tyra, bet yra bloga žmogui, kuris valgo kitų papiktini- mui. 21 Gera yra nevalgyti mėsos, ne- gerti vyno ir vengti visko, kas ta- vo brolį piktina, žeidžia ar silpni- na. 22 Turi tikėjimą? Turėk jį sau, prieš Dievą. Laimingas tas, kuris nesmerkia savęs už tai, ką pasi- renka. 23 O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes valgo ne iš įsitiki- nimo. Visa, kas daroma ne iš įsiti- kinimo, yra nuodėmė. Romiečiams 15 1 Mes, stiprieji, turime pa- kęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti. 2 Kiekvienas iš mūsų tebūna ma- lonus artimui jo labui ir pažangai. 3 Nes ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta: "Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs". 4 O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad iš- tverme ir Raštų paguoda turėtu- me viltį. 5 Ištvermės ir paguodos Dievas te- duoda jums tarpusavyje būti vie- nos minties, Kristaus Jėzaus pa- vyzdžiu, 6 kad sutartinai vienu balsu šlovin- tumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. 7 Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į Dievo šlo- vę. 8 Aš sakau: Kristus tapo apipjaus- tytųjų tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams suteiktus paža- dus 9 ir kad pagonys šlovintų Dievą už Jo gailestingumą, kaip parašyta: "Todėl išpažinsiu Tave tarp pago- nių, Tavo vardui giedosiu". 10 Ir vėl sakoma: "Džiaukitės, pa- gonys, kartu su Jo tauta". 11 Ir dar: "Girkite Viešpatį, visi pagonys, šlovinkite Jį visos tau- tos". 12 Ir Izaijas vėl sako: "Bus Jesės šaknis, Tas, kuris pakils valdyti pa- gonių, ir Juo vilsis pagonys". 13 Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ra- mybe, kad Šventosios Dvasios jė- ga būtumėte pertekę vilties. 14 Aš, mano broliai, esu įsitikinęs, kad jūs esate kupini gerumo, pil- ni visokio pažinimo ir galite vieni kitus perspėti. 15 Parašiau jums, broliai, kai kur kiek per drąsiai, norėdamas jums priminti, kad dėl Dievo man su- teiktos malonės 16 turiu būti pagonims Jėzaus Kristaus tarnas ir skelbti Dievo Evangeliją, kad pagonių auka tap- tų priimtina, Šventosios Dvasios pašventinta. 17 Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais. 18 Juk nedrįsčiau ko nors pasako- ti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų žodžiu ir darbu; 19 galingais ženklais ir stebuklais, Dievo Dvasios jėga nuo Jeruzalės ir aplinkui, iki Ilyrijos, aš iki galo paskelbiau Kristaus Evangeliją. 20 Be to, kad nestatyčiau ant sve- timų pamatų, aš stengiausi skelb- ti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, 21 bet, kaip parašyta: "Pamatys tie, kuriems nebuvo apie Jį skelb- ta, ir supras tie, kurie nebuvo gir- dėję". 22 Todėl aš ir buvau daug kartų su- trukdytas pas jus atvykti. 23 Bet dabar, neturėdamas vietos šiuose kraštuose ir daugel metų trokšdamas atvykti pas jus, 24 aš apsilankysiu, kai keliausiu į Ispaniją. Turiu vilties, keliauda- mas pro šalį, išvysti jus ir tikiuosi, kad jūs palydėsite mane, prieš tai nors kiek pasimėgavusį bendravi- mu su jumis. 25 Bet dabar vykstu į Jeruzalę šven- tiesiems patarnauti. 26 Mat Makedonijai ir Achajai bu- vo malonu padaryti rinkliavą Je- ruzalės šventųjų beturčiams. 27 Joms tai labai patiko, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pago- nys tapo jų dvasinių gėrybių dali- ninkais, tai jų pareiga - patarnau- ti medžiaginėmis gėrybėmis. 28 Taigi, baigęs šį reikalą ir jiems saugiai atidavęs, kas surinkta, ke- liausiu pro jus į Ispaniją. 29 Ir aš esu tikras, kad atvyksiu pas jus Kristaus Evangelijos palaimi- nimo pilnatvėje. 30 Todėl maldauju jus, broliai, dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Dva- sios meilės, kad jūs kartu su ma- nimi kovotumėte už mane maldo- se Dievui, 31 kad būčiau išgelbėtas nuo neti- kinčiųjų Judėjoje, kad mano pas- lauga Jeruzalei būtų priimtina šventiesiems, 32 ir kad pagal Dievo valią atvyk- čiau pas jus su džiaugsmu ir atsi- gaivinčiau drauge su jumis. 33 Ramybės Dievas tebūnie su ju- mis visais! Amen. Romiečiams 16 1 Pavedu jums mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos bažnyčios tarnautoja; 2 priimkite ją Viešpatyje, kaip pri- dera šventiesiems, ir padėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pa- čiam. 3 Sveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jė- zuje, 4 kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių baž- nyčios. 5 Taip pat pasveikinkite bažnyčią, kuri yra jų namuose. Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą - pirmąjį vaisių Kristui Azijoje. 6 Sveikinkite Mariją, kuri daug darbavosi dėl mūsų. 7 Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su ma- nimi; jie žymūs tarp apaštalų ir anksčiau už mane yra Kristuje. 8 Sveikinkite mano mylimąjį Vieš- patyje Ampliatą. 9 Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimą- jį Stachį. 10 Sveikinkite Apelį, išbandytą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie iš Aristobulo namų. 11 Sveikinkite mano tautietį Ero- dioną. Sveikinkite tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje. 12 Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, be- sidarbuojančias Viešpatyje. Svei- kinkite mieląją Persidę, kuri daug darbavosi Viešpatyje. 13 Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano mo- tiną. 14 Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius. 15 Sveikinkite Filologą ir Juliją, Ne- rėją ir jo seserį, Olimpą ir visus šventuosius, kurie yra su jais. 16 Sveikinkite vieni kitus šventu pa- bučiavimu. Jus sveikina visos Kris- taus bažnyčios. 17 Prašau jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia susiskaldymus bei papiktinimus, prieštaraudami mo- kymui, kurio jūs išmokote. Venki- te jų! 18 Tokie žmonės netarnauja mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniško- mis kalbomis jie apgaudinėja pa- prastųjų širdis. 19 Jūsų klusnumas žinomas visur. Todėl džiaugiuosi jumis, ir linkiu, kad būtumėte išmintingi gėriui ir neišmanūs blogiui. 20 O ramybės Dievas sutryps šėto- ną po jūsų kojomis greitu laiku. Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis! Amen. 21 Jus sveikina mano bendradar- bis Timotiejus ir mano tautiečiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras. 22 Aš, Tercijus, šio laiško surašyto- jas, sveikinu jus Viešpatyje. 23 Jus sveikina Gajus, mano ir vi- sos bažnyčios šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždinin- kas, ir mano brolis Kvartas. 24 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kris- taus malonė tebūnie su jumis vi- sais. Amen. 25 Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiški- mo paslaptį, nutylėtą nuo pasau- lio pradžios, 26 bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, - 27 vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė per amžius! Amen.