Jono 1 1 Pradžioje buvo Žodis, tas Žo- dis buvo pad Dievą, ir Žodis buvo Dievas. 2 Jis pradžioje buvo pas Dievą. 3 Visa per Jį atsirado, ir be Jo ne- atsirado nieko, kas yra atsiradę. 4 Jame buvo gyvybė, ir gyvybė bu- vo žmonių šviesa. 5 Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. 6 Buvo Dievo siųstas žmogus, var- du Jonas. 7 Jis atėjo kaip liudytojas, kad pa- liudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. 8 Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liu- dyti apie šviesą. 9 Buvo tikroji šviesa, kuri apšvie- čia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. 10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo ne- pažino. 11 Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. 12 Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais-- tiems, kurie tiki Jo vardą, 13 kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Die- vo gimę. 14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlo- vę--šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos. 15 Jonas apie Jį liudija ir šaukia: "Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane". 16 Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavo- me malonę po malonės. 17 Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų 18 Dievo niekas niekada nėra ma- tęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį ap- reiškė 19 Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: "Kas tu esi?" 20 Jis išpažino ir neišsigynė. Jis išpažino: "Aš nesu Kristus!" 21 Jie klausė: "Tai kas gi? Gal Elijas?" Jis atsakė: "Ne!"--"Tai gal tu pranašas?" Jis atsakė: "Ne!" 22 Tada jie tęsė: "Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsaky- mą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?" 23 Jis tarė: "Aš--'dykumoje šau- kiančiojo balsas: Ištiesinkite Vieš- pačiui kelią!', kaip yra pasakęs pranašas Izaijas". 24 Atsiųstieji buvo iš fariziejų. 25 Jie dar jį paklausė: "Tai kodėl krikštiji, jei nesi nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas?" 26 Jonas jiems atsakė: "Aš krikšti- ju vandeniu, --bet tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate. 27 Jis yra Tas, kuris po manęs atei- na, kuris pirmesnis už mane yra. Jam aš nevertas atrišti sandalų dirželio". 28 Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. 29 Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pa- saulio nuodėmę! 30 Čia Tas, apie kurį pasakiau: po manęs ateina vyras, kuris pirmes- nis už mane yra, nes anksčiau už mane buvo. 31 Aš Jo nepažinojau, bet tam, kad Jis būtų apreikštas Izraeliui, atė- jau krikštyti vandeniu". 32 Jonas paliudijo, sakydamas: "Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusi- leidžiančią iš dangaus, ir Ji pasili- ko ant Jo. 33 Aš Jo nepažinojau, bet Tas, ku- ris mane siuntė krikštyti vande- niu, man pasakė: 'Ant ko pama- tysi nusileidžiančią ir pasiliekan- čią Dvasią, bus Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. 34 Ir aš mačiau, ir liudiju, kad ši- tas yra Dievo Sūnus". 35 Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. 36 Išvydęs einantį Jėzų, jis tarė: "Štai Dievo Avinėlis!" 37 Išgirdę tuos žodžius, abu moki- niai nusekė paskui Jėzų. 38 Jėzus, atsigręžęs ir pamatęs juos sekančius, paklausė: "Ko ieškote?" Jie atsakė: Rabi (tai reiškia: "Mokytojau"), kur gyve- ni?" 39 Jis jiems tarė: "Ateikite ir pa- matysite". Jie nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą va- landą. 40 Vienas iš tų dviejų, kurie girdė- jo Jono žodžius ir nusekė paskui Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus. 41 Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: "Ra- dome Mesiją!" (išvertus tai reiš- kia: "Kristų"). 42 Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: "Tu esi Si- monas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas" (išvertus tai reiškia: "Ak- muo"). 43 Kitą dieną Jėzus panoro vykti į Galilėją. Jis sutiko Pilypą ir tarė jam: "Sek paskui mane!" 44 Pilypas buvo iš Betsaidos--An- driejaus ir Petro miesto. 45 Pilypas sutiko Natanaelį ir sa- ko jam: "Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai-- Jėzų iš Nazareto, Juozapo sū- nų". 46 Natanaelis jam tarė: "Ar iš Nazareto gali būti kas gero?" Pi- lypas atsakė: "Ateik ir pažiū- rėk!" 47 Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!" 48 O Natanaelis Jam sako: "Iš kur mane pažįsti?" Jėzus atsakė: "Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai buvai po figmedžiu, Aš ma- čiau tave". 49 Natanaelis sušuko: "Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio kara- lius!" 50 Jėzus atsakė: "Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figme- džiu? Pamatysi dar didesnių da- lykų". 51 Ir pridūrė: "Iš tiesų, iš tiesų sa- kau jums: nuo šiol jūs matysite at- virą dangų ir Dievo angelus, kylan- čius ir nusileidžiančius ant Žmo- gaus Sūnaus". Jono 2 1 Trečią dieną Galilėjos Kano- je buvo vestuvės. Jose dalyva- vo Jėzaus motina. 2 Į vestuves buvo pakviestas ir Jė- zus, ir Jo mokiniai. 3 Pritrūkus vyno, Jėzaus motina Jam sako: "Jie nebeturi vyno". 4 Jėzus jai atsakė: "O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda". 5 Jo motina tarė tarnams: "Dary- kite, ką tik Jis jums lieps". 6 Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. 7 Jėzus jiems liepė: "Pripilkite in- dus vandens". Jie pripylė sklidi- nus. 8 Tada Jis sakė: "Dabar semkite ir neškite stalo prižiūrėtojui". Tie nunešė. 9 Paragavęs paversto vynu van- dens ir nežinodamas, iš kur tai (bet tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prižiūrėtojas pasišaukė jaunikį 10 ir tarė jam: "Kiekvienas žmo- gus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet pras- tesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiol". 11 Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įti- kėjo Jį. 12 Paskui Jis su savo motina, bro- liais ir mokiniais nukeliavo į Ka- farnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. 13 Artėjant žydų Paschai, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. 14 Šventykloje Jis rado prekiaujan- čių jaučiais, avimis, karveliais ir prisėdusių pinigų keitėjų. 15 Susukęs iš virvučių rimbą, Jis iš- vijo juos visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pi- nigus ir išvartė stalus. 16 Karvelių pardavėjams Jis sakė: "Pasiimkite visa tai iš čia ir iš ma- no Tėvo namų nedarykite preky- bos namų!" 17 Ir Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: "Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane". 18 Tada žydai kreipėsi į Jį, sakyda- mi: "Kokį ženklą mums parodysi, jog turi teisę taip daryti?" 19 Jėzus atsakė: "Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!" 20 Tada žydai sakė: "Keturiasde- šimt šešerius metus šventyklą sta- tė, o Tu atstatysi ją per tris die- nas?!" 21 Bet Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. 22 Todėl, Jam prisikėlus iš numi- rusių, Jo mokiniai prisiminė Jį apie tai kalbėjus ir jie įtikėjo Raš- tu ir Jėzaus pasakytu žodžiu. 23 Per Paschos šventę, Jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo Jo var- dą, matydami Jo daromus ženk- lus. 24 Bet Jėzus, gerai visus pažinda- mas, jais nepasitikėjo. 25 Jam nereikėdavo, kad kas pa- liudytų apie žmogų, nes Jis pats žinojo, kas yra žmoguje. Jono 3 1 Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis. 2 Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipė- si į Jį: "Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženk- lų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo". 3 Jėzus jam atsakė: "Iš tiesų, iš tie- sų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo kara- lystės". 4 Nikodemas paklausė: "Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas se- nas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?" 5 Jėzus atsakė: "Iš tiesų, iš tiesų sa- kau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo ka- ralystę. 6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. 7 Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. 8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiek- vienu, kuris gimė iš Dvasios". 9 Nikodemas atsiliepė: "Kaip tai gali būti?" 10 Jėzus jam atsakė: "Tu esi Izra- elio mokytojas ir šito nesupran- ti? 11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mū- sų liudijimo. 12 Jei netikite man kalbant apie že- miškuosius dalykus, tai kaipgi ti- kėsite, jei kalbėsiu jums apie dan- giškuosius? 13 Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dan- gaus, --Žmogaus Sūnus, esantis danguje. 14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gy- vatę, taip turi būti iškeltas Žmo- gaus Sūnus, 15 kad kiekvienas, kuris Jį tiki, ne- pražūtų, bet turėtų amžinąjį gyve- nimą". 16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, ne- pražūtų, bet turėtų amžinąjį gyve- nimą. 17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerk- tų, bet kad pasaulis per Jį būtų iš- gelbėtas. 18 Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. 19 O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. 20 Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į švie- są, kad jo darbai nebūtų atskleisti. 21 O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo dar- bai atlikti Dieve. 22 Paskui Jėzus su savo mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštijo. 23 Taip pat ir Jonas krikštijo Eno- ne, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten atei- davo ir buvo krikštijami. 24 Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą. 25 Tarp Jono mokinių ir vieno žy- do kilo ginčas dėl apsivalymo. 26 Tad jie atėjo pas Joną ir prane- šė: "Rabi, Tas kuris buvo su tavi- mi anapus Jordano, apie kurį tu paliudijai, --štai Jis krikštija, ir vi- si eina pas Jį". 27 Jonas atsakė: "Žmogus nieko negali pasiimti, jeigu jam neduo- ta iš dangaus. 28 Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųs- tas būti tik Jo pirmtaku. 29 Kas turi sužadėtinę, tas suža- dėtinis, o sužadėtinio bičiulis, ku- ris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta. 30 Jis turi augti, o aš--mažėti". 31 Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės, -- žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už vi- sus viršesnis. 32 Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima. 33 O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus, 34 juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko. 35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra ati- davęs į Jo rankas. 36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gy- venimą, o kas netiki Sūnumi--gy- venimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė. Jono 4 1 Viešpats, sužinojęs, kad fari- ziejai išgirdo, jog Jo mokinių skaičius labiau auga negu Jono ir Jis gausiau krikštija 2 (nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik Jo mokiniai), 3 paliko Judėją ir vėl išėjo į Gali- lėją. 4 Jam reikėjo eiti per Samariją. 5 Taigi Jis užsuko į Samarijos mies- tą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs sa- vo sūnui Juozapui. 6 Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nu- vargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą va- landą. 7 Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: "Duok man gerti". 8 (Tuo tarpu Jo mokiniai buvo nu- ėję į miestą nusipirkti maisto.) 9 Samarietė atsakė: "Kaip Tu, bū- damas žydas, prašai mane, sama- rietę, gerti?" (Mat žydai neben- drauja su samariečiais.) 10 Jėzus jai tarė: "Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!" 11 Moteris atsiliepė: "Viešpatie, bet Tu neturi kuo pasemti, o šuli- nys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? 12 Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums pali- ko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?" 13 Jėzus atsakė: "Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. 14 O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą". 15 Tada moteris Jam tarė: "Vieš- patie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščio- čiau jo semtis čionai". 16 Jėzus atsiliepė: "Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia". 17 Moteris atsakė: "Aš neturiu vy- ro". Jėzus jai tarė: "Gerai pasa- kei: 'Neturiu vyro', 18 nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vy- ras. Čia tu tiesą pasakei". 19 Moteris atsiliepė: "Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. 20 Mūsų tėvai garbino ant šito kal- no, o jūs sakote, kad Jeruzalė esan- ti vieta, kur reikia garbinti". 21 Jėzus atsakė: "Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. 22 Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas--iš žydų. 23 Bet ateina valanda, --jau dabar ji yra, --kai tikrieji garbintojai gar- bins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. 24 Dievas yra Dvasia, ir Jį garbi- nantys turi garbinti dvasioje ir tie- soje". 25 Moteris Jam sako: "Žinau, jog ateina Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs". 26 Jėzus jai tarė: "Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!" 27 Tuo metu sugrįžo Jo mokiniai ir nustebo, kad Jis kalbėjo su moteri- mi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: "Ko iš jos nori?" arba: "Apie ką su ja kalbi?" 28 O moteris, palikusi ąsotį, nubė- go į miestą ir apskelbė žmonėms: 29 "Eikite pažiūrėti žmogaus, ku- ris pasakė man viską, ką esu pa- dariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?" 30 Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį. 31 Tuo tarpu mokiniai ragino Jį, sakydami: "Rabi, valgyk!" 32 O Jis jiems tarė: "Aš turiu val- gyti maisto, kurio jūs nežinote". 33 Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: "Nejaugi kas atne- šė Jam valgyti?" 34 Bet Jėzus tarė: "Mano mais- tas--vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą. 35 Argi jūs nesakote: 'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'? Štai sa- kau jums: pakelkite akis ir pažiū- rėkite į laukus--jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. 36 Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renka vaisių amžinajam gyveni- mui, kad kartu džiaugtųsi ir sėjė- jas, ir pjovėjas. 37 Čia teisingai priežodis sako: 'Vienas pasėja, kitas nupjauna'. 38 Aš pasiunčiau jus nuimti der- liaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą". 39 Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: "Jis man pasakė viską, ką esu padariu- si". 40 Atėję samariečiai prašė Jį pasi- likti pas juos, ir Jis ten pasiliko dvi dienas. 41 Ir dar daug žmonių įtikėjo dėl Jo žodžių. 42 O moteriai jie pasakė: "Dabar tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra Kristus, pasaulio Gel- bėtojas". 43 Po dviejų dienų Jis išvyko iš ten į Galilėją. 44 Pats Jėzus buvo paliudijęs: "Pra- našas negerbiamas savo tėviškė- je". 45 Kai Jis pasiekė Galilėją, galilė- jiečiai priėmė Jį, nes buvo matę visa, ką Jis padarė per šventę Je- ruzalėje; mat ir jie buvo nukelia- vę į tą šventę. 46 Taigi Jėzus vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. 47 Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos su- grįžo į Galilėją, jis atėjo pas Jį ir maldavo ateiti ir išgydyti jo sūnų, kuris buvo prie mirties. 48 Tuomet Jėzus jam atsakė: "Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite". 49 Karaliaus valdininkas prašė: "Viešpatie, ateik, kol mano vai- kas dar nenumirė". 50 Jėzus jam tarė: "Eik, tavo sū- nus gyvas!" Žmogus patikėjo Jė- zaus jam pasakytu žodžiu ir išėjo. 51 Pareinantį pasitiko Jį tarnai ir pranešė: "Tavo vaikas gyvas". 52 Jis paklausė, kurią valandą jam pasidarė geriau. Jie atsakė: "Va- kar septintą valandą dingo jam karštis". 53 Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: "Tavo sūnus gyvas". Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai. 54 Tai buvo antras stebuklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją. Jono 5 1 Kiek vėliau buvo žydų šven- tė, ir Jėzus nukeliavo į Jeru- zalę. 2 Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Be- tezda, turinti penkias stogines. 3 Jose gulėdavo daugybė ligonių-- aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant. 4 Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudinda- vo vandeni. Kas, vandeniui paju- dėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirg- davo. 5 Ten buvo vienas žmogus, išsir- gęs trisdešimt aštuonerius metus. 6 Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklau- sė: "Ar nori pasveikti?" 7 Ligonis Jam atsakė: "Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vande- niui sujudėjus, mane įkeltų į tven- kinį. O kol pats einu, kitas įlipa greičiau už mane". 8 Jėzus jam tarė: "Kelkis, imk sa- vo gultą ir vaikščiok!" 9 Žmogus bematant išgijo, pasi- ėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. O toji diena buvo sabatas. 10 Todėl žydai sakė išgydytajam: "Šiandien sabatas, tau negalima nešti gulto". 11 Jis jiems atsakė: "Tas, kuris ma- ne išgydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir vaikščiok!'" 12 Jie klausinėjo: "O kas Tas žmo- gus, kuris tau liepė: 'Imk savo gul- tą ir vaikščiok'?" 13 Išgydytasis nežinojo, kas Jis, ka- dangi Jėzus pasitraukė, miniai su- sirinkus toje vietoje. 14 Vėliau Jėzus jį sutiko šventyk- loje ir tarė: "Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neat- sitiktų tau kas blogesnio!" 15 Žmogus nuėjo ir pranešė žy- dams, kad jį išgydė Jėzus. 16 Žydai dėl to persekiojo Jėzų ir norėjo Jį nužudyti, kad Jis taip darė per sabatą. 17 O Jėzus jiems atsakė: "Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, ir Aš darbuojuosi". 18 Dėl to žydai dar labiau ieškojo progos Jį nužudyti, nes Jis ne tik laužė sabatą, bet ir vadino Dievą savo Tėvu, lygindamas save su Dievu. 19 Jėzus jiems atsakė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko ne- gali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. 20 Nes Tėvas myli Sūnų ir rodo Jam visa, ką pats daro. Ir Jam pa- rodys dalykų, dar didesnių už ši- tuos, kad jūs stebėsitės. 21 Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grą- žina gyvybę, kam nori. 22 Ir Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, 23 kad visi gerbtų Sūnų, kaip ger- bia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia Jį siuntusio Tėvo. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane at- siuntusį tiki, tas turi amžinąjį gy- venimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. 25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: at- eina valanda, --ir dabar jau yra, -- kada mirusieji išgirs Dievo Sū- naus balsą, ir kurie išgirs, tie at- gis. 26 Nes kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje, 27 ir taip pat suteikė Jam valdžią teisti, nes Jis--Žmogaus Sūnus. 28 Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai visi, esantys kapuose, išgirs Jo balsą. 29 Ir tie, kurie darė gera, išeis gy- venimo prisikėlimui, o kurie darė bloga--teismo prisikėlimui. 30 Iš savęs Aš nieko negaliu dary- ti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė". 31 "Jei Aš pats apie save liudiju, mano liudijimas nėra tikras. 32 Bet apie mane liudija kitas, ir Aš žinau, kad Jo liudijimas, ku- riuo Jis liudija apie mane, yra tik- ras. 33 Jūs buvote nusiuntę pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. 34 Aš neieškau žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad būtumėte išgelbėti. 35 Jonas buvo degantis ir šviečian- tis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaug- ti. 36 O Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, --patys darbai, kuriuos Aš darau, --liudija apie mane, kad mane siuntė Tė- vas. 37 Ir mane pasiuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane. Bet jūs nie- kad nesate girdėję Jo balso, nei regėję Jo pavidalo, 38 ir neturite Jo žodžio, jumyse pa- siliekančio, nes netikite Tuo, kurį Jis siuntė. 39 Jūs tyrinėjate Raštus, nes ma- note juose turį amžinąjį gyveni- mą. O Raštai liudija apie mane, 40 bet jūs nenorite ateiti pas ma- ne, kad turėtumėte gyvenimą". 41 "Šlovės iš žmonių Aš nepriimu. 42 Aš žinau, kad neturite savyje Dievo meilės. 43 Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas at- eitų savo vardu, tą jūs priimtumė- te. 44 Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote? 45 Nemanykite, kad Aš jus kaltin- siu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis su- dėję. 46 Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. 47 Bet jeigu jūs netikite jo raš- tais, kaipgi patikėsite mano žo- džiais?!" Jono 6 1 Paskui Jėzus nuvyko į kitą pu- sę Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. 2 Jį lydėjo gausi minia, nes žmo- nės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams. 3 Jėzus užkopė į kalną ir ten atsi- sėdo su savo mokiniais. 4 Artėjo žydų šventė Pascha. 5 Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia di- delė minia pas Jį atėjusi, Jėzus pa- klausė Pilypą: "Kur pirksime duo- nos jiems pavalgydinti?" 6 Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. 7 Pilypas Jam atsakė: "Už du šim- tus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį". 8 Vienas iš mokinių, Simono Pet- ro brolis Andriejus, Jam pasakė: 9 "Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos ke- palus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!" 10 Jėzus tarė: "Susodinkite žmo- nes!" Toje vietoje buvo daug žo- lės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. 11 Tada Jėzus paėmė duoną ir pa- dėkojęs išdalino mokiniams, o mo- kiniai ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo. 12 Kai žmonės pasisotino, Jis pa- sakė savo mokiniams: "Surinkite trupinius, kad niekas nepražūtų". 13 Taigi jie surinko ir iš penkių mie- žinės duonos kepalų pripylė dvyli- ka pintinių trupinių, kurie buvo at- likę nuo valgiusiųjų. 14 Pamatę Jėzaus padarytą stebuk- lą, žmonės sakė: "Jis tikrai yra Tas pranašas, kuris turi ateiti į pasau- lį". 15 O Jėzus, supratęs, kad jie ruo- šiasi pasigriebti Jį ir paskelbti ka- raliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. 16 Atėjus vakarui, Jo mokiniai nu- sileido prie ežero, 17 sulipo į valtį ir išplaukė į kitą puse ežero, į Kafarnaumą. Jau su- temo, o Jėzus vis dar nebuvo grį- žęs pas juos. 18 Ežeras bangavo, nes pūtė smar- kus vėjas. 19 Nusiyrę apie dvidešimt pen- kias--trisdešimt stadijų, jie pama- tė Jėzų, einantį ežeru ir besiarti- nantį prie valties. Jie išsigando. 20 O Jis jiems tarė: "Tai Aš, nebi- jokite!" 21 Jie norėjo Jį paimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kran- to, į kurį jie yrėsi. 22 Kitą dieną minia, buvusi anoje pusėje, pamatė, kad ten nebuvo kitos valties, tik ta, į kurią įlipo Jo mokiniai. O Jėzus su jais neįlipo, ir šie išplaukė vieni. 23 Iš Tiberiados atplaukė kitų val- cių netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę duonos, Viešpačiui pa- dėkojus. 24 Pamatę, kad čia nėra nei Jė- zaus, nei Jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. 25 Suradę Jį kitoje ežero pusėje, jie klausinėjo: "Rabi, kada čia at- vykai?" 26 Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad ma- tėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. 27 Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amži- najam gyvenimui! Jį duos jums Žmogaus Sūnus, nes Tėvas--Die- vas Jį savo antspaudu yra pažy- mėjęs". 28 Jie paklausė: "Ką mums dary- ti, kad vykdytume Dievo dar- bus?" 29 Jėzus atsakė: "Tai yra Dievo dar- bas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė". 30 Tada jie klausė: "Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume? Ką nuveiksi? 31 Mūsų tėvai dykumoje valgė ma- ną, kaip parašyta: 'Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus'". 32 Tuomet Jėzus jiems tarė: "Iš tie- sų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dan- gaus tikrosios duonos. 33 Nes Dievo duona yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pa- sauliui gyvybę". 34 Tada jie tarė Jam: "Viešpatie, duok visuomet mums tos duo- nos!" 35 Jėzus atsakė: "Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, nie- kuomet nebealks, ir kas tiki ma- ne, niekuomet nebetrokš. 36 Bet Aš jums sakiau: jūs mane matėte, ir netikite. 37 Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk, 38 nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė. 39 O mane siuntusio Tėvo valia, -- kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad pri- kelčiau juos paskutiniąją dieną. 40 Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną". 41 Tada žydai ėmė murmėti prieš Jį dėl to, kad Jis pasakė: "Aš duo- na, nužengusi iš dangaus". 42 Jie sakė: "Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi nepažįsta- me Jo tėvo ir motinos? Tad kodėl Jis sako: 'Aš nužengiau iš dan- gaus'?" 43 Jėzus jiems atsakė: "Nemurmė- kite tarpusavyje! 44 Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepa- traukia; ir tą Aš prikelsiu paskuti- niąją dieną. 45 Pranašų parašyta: 'Ir visi bus mokomi Dievo'. Todėl, kas išgir- do iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. 46 Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai Tas, ku- ris iš Dievo yra, Jis matė Tėvą. 47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyve- nimą. 48 Aš esu gyvenimo duona. 49 Jūsų tėvai dykumoje valgė ma- ną ir mirė. 50 O ši duona yra nužengusi iš dan- gaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. 51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duo- nos--gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gy- vybę". 52 Tada žydai ėmė tarp savęs gin- čytis ir klausinėti: "Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!" 53 O Jėzus jiems kalbėjo: "Iš tie- sų, iš tiesų sakau jums: jei neval- gysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite sa- vyje gyvybės! 54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gy- venimą, ir Aš jį prikelsiu paskuti- niąją dieną. 55 Nes mano kūnas tikrai yra val- gis, ir mano kraujas tikrai yra gė- rimas. 56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka many- je, ir Aš jame. 57 Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per ma- ne. 58 Štai duona, nužengusi iš dan- gaus, --ne taip, kaip jūsų tėvai val- gė maną ir mirė. Kas valgo šią duo- ną--gyvens per amžius". 59 Visa tai Jis paskelbė, mokyda- mas sinagogoje, Kafarnaume. 60 Tai išgirdę, daugelis Jo mokinių sakė: "Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!" 61 Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: "Jus tai piktina? 62 O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, pakylantį ten, kur Jis buvo pirmiau?! 63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyveni- mas. 64 Bet kai kurie iš jūsų netiki". Jė- zus iš pat pradžių žinojo, kas ne- tiki ir kas Jį išduos. 65 Ir Jis sakė: "Štai kodėl Aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo". 66 Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo ne- bevaikščiojo. 67 Tada Jėzus paklausė dvylika: "Gal ir jūs norite pasitraukti?" 68 Simonas Petras atsakė: "Vieš- patie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. 69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sū- nus". 70 Jėzus jiems atsakė: "Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos? Ta- čiau tarp jūsų vienas yra velnias". 71 Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, vienas iš dvy- likos, turėjo Jį išduoti. Jono 7 1 Tada Jėzus vaikščiojo po Ga- lilėją. Jis nenorėjo eiti Judė- jon, nes žydai ieškojo progos Jį nužudyti. 2 Artėjo žydų Palapinių šventė. 3 Jo broliai Jam kalbėjo: "Keliauk iš čia į Judėją, kad ir Tavo moki- niai pamatytų, kokius darbus da- rai. 4 Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei da- rai tokius darbus, parodyk save pasauliui". 5 (Mat netgi Jo broliai Juo neti- kėjo.) 6 Jėzus jiems atsakė: "Mano lai- kas dar neatėjo, o jums laikas vi- sada tinkamas. 7 Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes Aš liudi- ju, kad jo darbai pikti. 8 Jūs eikite į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano laikas dar neatėjo". 9 Tai jiems pasakęs, Jis pasiliko Galilėjoje. 10 Bet kai Jo broliai iškeliavo į šventę, tada ir Jis išėjo, bet ne vie- šai, o tarsi slapčiomis. 11 Tuo tarpu iškilmėse žydai Jo ieš- kojo, klausinėdami: "O kur Tas?" 12 Apie Jį taip pat ėjo kalbos mi- niose. Vieni sakė: "Jis geras!" Ki- ti neigė: "Visai ne. Jis tik klaidina žmones". 13 Tačiau nė vienas apie Jį viešai nekalbėjo, nes bijojo žydų. 14 Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. 15 Žydai stebėjosi ir sakė: "Iš kur Jis žino raštą, visai nesimokęs?" 16 Jėzus jiems atsakė: "Mano mokslas ne iš manęs, bet iš To, kuris mane siuntė. 17 Kas nori vykdyti Jo valią, su- pras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs. 18 Kas iš savęs kalba, ieško sau šlo- vės. O kuris ieško Jo siuntėjo šlo- vės, Tas teisus, ir nėra Jame netei- sybės". 19 "Argi Mozė nedavė jums Įsta- tymo? Tačiau niekas iš jūsų Įsta- tymo nesilaiko. Kodėl gi norite mane nužudyti?" 20 Žmonės atsiliepė: "Tu turi de- moną! Kas gi nori tave nužudy- ti?" 21 Jėzus jiems atsakė: "Aš pada- riau tik vieną darbą, ir jūs visi nu- stebote. 22 Mozė jums davė apipjaustymą, -- nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, --ir jūs apipjaustote žmo- gų per sabatą. 23 Jei žmogus apipjaustomas saba- to dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pyk- state ant manęs, kad Aš visą žmo- gų pagydžiau per sabatą? 24 Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai". 25 Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: "Ar tik ne šitą nori nužudyti? 26 Štai Jis viešai kalba, ir niekas Jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog Jis iš tiesų Kristus? 27 Tačiau mes žinome, iš kur šis yra. O kai ateis Kristus, niekas ne- žinos, iš kur Jis". 28 Tuomet Jėzus, mokydamas šven- tykloje, šaukė: "Jūs pažįstate ma- ne ir žinote, iš kur Aš. Ne pats nuo savęs Aš atėjau, bet teisingas yra Tas, kuris mane siuntė, o jūs Jo ne- pažįstate. 29 Aš Jį pažįstu, nes Aš esu iš Jo, ir Jis mane pasiuntė". 30 Tada jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį ran- kos, nes dar nebuvo atėjusi Jo va- landa. 31 Bet daugelis iš minios įtikėjo Jį ir kalbėjo: "Argi atėjęs Kristus pa- darytų daugiau ženklų, kaip kad šis yra padaręs?" 32 Fariziejai išgirdo žmones šitaip kalbant apie Jį, ir aukštieji kuni- gai bei fariziejai pasiuntė sargybi- nius Jį suimti. 33 Tuomet Jėzus jiems pasakė: "Dar trumpą laiką būsiu su jumis. Paskui iškeliausiu pas Tą, kuris mane siuntė. 34 Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir ten, kur Aš būsiu, jūs negalėsi- te nueiti". 35 Tuomet žydai ėmė kalbėtis tarp savęs: "Kurgi Jis žada keliauti, kad mes negalėsime Jo rasti? Gal Jis rengiasi išvykti pas išsisklai- džiusius tarp graikų ir mokyti graikus? 36 Ką reiškia tie Jo žodžiai: 'Jūs ma- nęs ieškosite ir nerasite; ir ten, kur Aš būsiu, jūs negalėsite nueiti'?" 37 Paskutinę, didžiąją šventės die- ną Jėzus stovėjo ir šaukė: "Jei kas trokšta, teateina pas mane ir te- geria! 38 Kas mane tiki, kaip Raštas sa- ko, iš jo vidaus plūs gyvojo van- dens upės". 39 Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią tu- rės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šven- toji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. 40 Išgirdę tuos žodžius, daugelis iš minios sakė: "Jis iš tiesų prana- šas!" 41 Kiti tvirtino: "Jis Kristus!" Dar kiti prieštaravo: "Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos? 42 Argi Raštas nesako, jog Kristus ateis iš Dovydo palikuonių, iš Bet- liejaus miestelio, iš kur kilo Dovy- das?" 43 Taigi minioje dėl Jo kilo nesu- tarimas. 44 Kai kurie norėjo Jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį ran- kos. 45 Sargybiniai sugrįžo pas auk- štuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: "Kodėl Jo neatvedė- te?" 46 Sargybiniai atsakė: "Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šis!" 47 Fariziejai atsakė: "Gal ir jūs jau suvedžioti? 48 Ar tiki Jį bent vienas iš vyresny- bės ar fariziejų? 49 O ta minia, nežinanti Įstaty- mo, --prakeikta". 50 Tada prabilo vienas iš jų, Niko- demas, kuris buvo aplankęs Jėzų nakčia: 51 "Argi mūsų Įstatymas teisia žmogų, jeigu jis pirmiau neišklau- sytas ir nežinoma, ką jis padaręs?" 52 Jie jam tarė: "Gal ir tu iš Gali- lėjos? Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nėra kilęs iš Galilė- jos". 53 Ir taip išsiskirstė kiekvienas po namus. Jono 8 1 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. 2 Anksti rytą Jis vėl atėjo į šven- tyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė. 3 Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimau- jant. Pastatė ją viduryje 4 ir kreipėsi į Jį: "Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimau- jant. 5 Mozė Įstatyme mums įsakė to- kias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?" 6 Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. 7 Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį". 8 Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. 9 Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki pas- kutiniojo. 10 Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: "Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?" 11 Ji atsiliepė: "Niekas, Viešpa- tie". Jėzus jai tarė: "Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebe- nusidėk". 12 Jėzus vėl prabilo: "Aš--pasau- lio šviesa. Kas seka manimi, ne- bevaikščios tamsoje, bet turės gy- venimo šviesą". 13 Tada fariziejai Jam pasakė: "Tu pats apie save liudiji, --tavo liudi- jimas netikras". 14 Jėzus jiems atsakė: "Nors Aš ir liudiju pats apie save, mano liudi- jimas yra tikras, nes Aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu. O jūs neži- note, nei iš kur Aš atėjau, nei kur einu. 15 Jūs teisiate pagal kūną, Aš ne- teisiu nė vieno. 16 O jeigu Aš ir teisiu--mano teis- mas teisingas, nes Aš ne vienas, bet esu Aš ir mane siuntęs Tėvas. 17 Ir jūsų Įstatyme parašyta, kad dviejų asmenų liudijimas tikras. 18 Aš liudiju pats apie save, ir apie mane liudija mane siuntęs Tė- vas". 19 Jie paklausė: "Kur yra Tavo Tė- vas?" Jėzus atsakė: "Jūs nepažįs- tate nei manęs, nei mano Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintu- mėte ir mano Tėvą". 20 Šiuos žodžius Jėzus pasakė, mo- kydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas Jo nesuėmė, nes dar nebu- vo atėjusi Jo valanda. 21 Jėzus vėl jiems kalbėjo: "Aš iš- einu, ir jūs ieškosite manęs ir mir- site savo nuodėmėse. Kur Aš ei- nu, jūs negalite nueiti". 22 Tada žydai ėmė kalbėti: "Nejau- gi Jis nusižudys, kad sako: 'Kur Aš einu, jūs negalite nueiti'?" 23 Jis atsakė: "Jūs esate iš paže- mių, o Aš esu iš aukštybės. Jūs--iš šio pasaulio, o Aš--ne iš šio pa- saulio. 24 Dėl to Aš jums sakiau, kad mir- site savo nuodėmėse. Jeigu neti- kėsite, kad Aš Esu, --mirsite savo nuodėmėse". 25 Tada jie klausė: "Kas Tu esi?" Jėzus atsakė: "Tas, ką nuo pra- džios jums sakiau. 26 Daug turiu ką apie jus kalbėti ir teisti, bet teisingas yra mano Siuntėjas, ir Aš skelbiu pasauliui, ką iš Jo girdėjau". 27 Jie nesuprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Tėvą. 28 O Jėzus tęsė: "Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, tuo- met suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skel- biu tai, ko mane Tėvas išmokė. 29 Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patin- ka". 30 Jam tai kalbant, daugelis įtikė- jo Jį. 31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žy- dams: "Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano moki- niai; 32 ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa pa- darys jus laisvus". 33 Jie Jam atsakė: "Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: 'Tapsite laisvi'?" 34 Jėzus jiems tarė: "Iš tiesų, iš tie- sų sakau jums: kiekvienas, kas da- ro nuodėmę, yra nuodėmės ver- gas. 35 Bet vergas nepasilieka namuo- se amžinai, o Sūnus pasilieka am- žinai. 36 Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi. 37 Aš žinau, kad jūs Abraomo pa- likuonys. Bet jūs norite mane nu- žudyti, nes mano žodžiui nėra ju- myse vietos. 38 Aš kalbu, ką esu matęs pas sa- vo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą". 39 Jie atsiliepė: "Mūsų tėvas Abra- omas!" Jėzus jiems tarė: "Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, dary- tumėte Abraomo darbus. 40 Bet dabar jūs norite nužudyti mane--žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Ab- raomas nedarė! 41 Jūs darote savo tėvo darbus". Jie atsakė: "Mes nesame pavaini- kiai ir turime vieną Tėvą--Die- vą". 42 Jėzus kalbėjo jiems toliau: "Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylė- tumėte mane, nes Aš iš Dievo iš- ėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. 43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. 44 Jūsų tėvas--velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kal- ba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. 45 O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi. 46 Kas iš jūsų apkaltins mane nuo- dėme? Jeigu tad tiesą sakau, ko- dėl netikite manimi? 47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žo- džių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo". 48 Tuomet žydai atsiliepė: "Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir Tavyje demonas?" 49 Jėzus jiems atsakė: "Nėra ma- nyje demono. Aš gerbiu savo Tė- vą, o jūs negerbiate manęs. 50 Aš neieškau sau šlovės: yra, kas ieško ir teisia. 51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, nematys mir- ties per amžius". 52 Žydai Jam pasakė: "Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas! Juk mirė Abraomas ir pranašai, o Tu sakai: 'Kas laikysis mano žo- džio, tas neragaus mirties per am- žius'. 53 Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai ir- gi mirė. Kuo Tu dediesi?" 54 Jėzus atsakė: "Jei Aš save šlo- vinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: 'Jis yra mūsų Die- vas'. 55 Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pa- žįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepa- žįstu, būčiau toks kaip jūs--mela- gis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio. 56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi". 57 Tada žydai Jam sakė: "Dar ne- turi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!" 58 Jėzus jiems tarė: "Iš tiesų, iš tie- sų sakau jums: pirmiau, negu bu- vo Abraomas, Aš Esu!" 59 Tada jie griebėsi akmenų, norė- dami mesti į Jį, bet Jėzus pasislė- pė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn. Jono 9 1 Eidamas pro šalį, Jėzus pa- matė žmogų, aklą gimusį. 2 Jo mokiniai paklausė: "Rabi, kas nusidėjo, --jis pats ar jo tėvai, -- kad gimė aklas?" 3 Jėzus atsakė: "Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai. 4 Man reikia dirbti darbus To, ku- ris mane siuntė, kol yra diena. At- eina naktis, kada niekas negalės dirbti. 5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!" 6 Tai taręs, Jis spjovė žemėn, pa- darė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis 7 ir tarė jam: "Eik ir nusiprausk Si- loamo tvenkinyje". (Išvertus "Silo- amas" reiškia: "Pasiųstasis".) Tas nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. 8 Kaimynai ir tie, kurie anksčiau matydavo jį aklą, klausė: "Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetauda- mas?" 9 Vieni sakė: "Tai jis". Kiti: "Ne, tik panašus į jį". O jis atsakė: "Tai aš". 10 Tada jie klausė jį: "Kaip atsivė- rė tau akys?" 11 Jis atsakė: "Žmogus, vadinamas Jėzumi, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Silo- amo tvenkinį ir nusiprausk'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregė- jau". 12 Tada jie paklausė: "Kur Jis?" Šis atsakė: "Nežinau". 13 Jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. 14 O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo sabatas. 15 Fariziejai jį iš naujo paklausė, kaip jis praregėjęs. Tas jiems pa- aiškino: "Jis uždėjo man ant akių purvo, aš nusiprausiau, ir dabar regiu". 16 Kai kurie fariziejai kalbėjo: "Tas žmogus ne iš Dievo, nes ne- silaiko sabato". O kiti sakė: "Kaip galėtų nuodėmingas žmogus da- ryti tokius ženklus?!" Ir jie tarp savęs nesutarė. 17 Tuomet jie vėl paklausė buvusį neregį: "O ką tu pasakysi apie žmogų, atvėrusį tau akis?" Šis at- sakė: "Jis pranašas". 18 Bet žydai netikėjo, kad jis buvo aklas ir praregėjo, kol pašaukė praregėjusiojo tėvus 19 ir paklausė jų: "Ar šitas jūsų sū- nus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?" 20 Jo tėvai jiems atsakė: "Mes ži- nome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis gimė aklas. 21 O kaip jis praregėjo, mes neži- nome, nei kas jam atvėrė akis, ne- žinome. Klauskite jį patį, jis suau- gęs ir pats tegul kalba už save". 22 Jo tėvai taip kalbėjo, bijodami žydų. Nes žydai jau buvo nutarę: jei kas tik išpažintų Jėzų esant Kristų, turėtų būti pašalintas iš si- nagogos. 23 Todėl jo tėvai pasakė: "Jis su- augęs, klauskite jį patį". 24 Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė jam: "Šlo- vink Dievą! Mes žinome, kad Tas žmogus nusidėjėlis". 25 Jis atsiliepė: "Ar Jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau ak- las, o dabar regiu". 26 Jie vėl klausė: "Ką Jis tau da- rė? Kaip Jis tau atvėrė akis?" 27 Šis atsakė: "Aš jau sakiau jums, lik jūs neklausėte. Ar dar kartą norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti Jo mokiniais?" 28 Tada jie išplūdo jį ir pasakė: "Tu esi Jo mokinys, o mes--Mozės mo- kiniai. 29 Mes žinome, kad Mozei Dievas kalbėjo, o iš kur šitas, nežinome". 30 Žmogus jiems atsakė: "Tai tik- rai nuostabu, kad nežinote, iš kur Jis. O juk Jis man atvėrė akis! 31 Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią--tą Jis išklauso. 32 Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! 33 Jei šitas nebūtų iš Dievo, Jis nieko negalėtų padaryti". 34 Jie atsakė jam: "Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar mus mokai?!" Ir išvarė jį lauk. 35 Jėzus, išgirdęs, kad jie išvarė jį lauk, surado jį ir paklausė: "Ar ti- ki Dievo Sūnų?" 36 Šis atsakė: "O kas Jis, Viešpa- tie, kad Jį tikėčiau?" 37 Jėzus jam tarė: "Tu jau esi Jį ma- tęs, ir dabar Jis su tavimi kalba". 38 Tada jis sušuko: "Tikiu, Viešpa- tie!", ir pagarbino Jį. 39 O Jėzus pasakė: "Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, --kad nere- giai praregėtų, o regintieji apak- tų". 40 Prie Jo esantys fariziejai, tai iš- girdę, paklausė: "Tai gal ir mes ak- li?" 41 Jėzus jiems atsakė: "Jei būtu- mėte akli, neturėtumėte nuodė- mės, bet dabar sakote: 'Mes regi- me!'--Todėl jūsų nuodėmė pasi- lieka". Jono 10 1 "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro var- tus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. 2 O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas. 3 Jam sargas atidaro, ir avys klau- so jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. 4 Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. 5 O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta sveti- mųjų balso". 6 Jėzus pasakė jiems tą palygini- mą, bet jie nesuprato, ką tai reiš- kia. 7 Tuomet Jėzus kalbėjo jiems to- liau: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš--avių vartai. 8 Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė. 9 Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir iš- eis ir ganyklą sau ras. 10 Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, --kad apsčiai jo turėtų. 11 Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvy- bę. 12 O samdinys, ne ganytojas, ku- riam avys ne savos, pamatęs sėli- nantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido. 13 Samdinys pabėga, nes jis sam- dinys, jam avys nerūpi. 14 Aš esu gerasis ganytojas: Aš pa- žįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. 15 Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis gul- dau savo gyvybę. 16 Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia at- vesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. 17 Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau. 18 Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo". 19 Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių. 20 Daugelis iš jų sakė: "Jis turi de- moną ir šėlsta. Kodėl Jo klauso- te?" 21 Kiti tvirtino: "Tai ne demono apsėstojo kalbos. Argi gali demo- nas atverti neregiui akis?!" 22 Jeruzalėje buvo Šventyklos pa- šventinimo šventė. Buvo žiema. 23 Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę. 24 Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klau- sinėti: "Kaip ilgai laikysi mus abe- jonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!" 25 Jėzus jiems atsakė: "Aš jums sa- kiau, bet jūs netikite. Darbai, ku- riuos darau savo Tėvo vardu, liu- dija apie mane. 26 Bet jūs netikite, nes jūs--ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau. 27 Manosios avys girdi mano bal- są; Aš jas pažįstu, ir jos seka pas- kui mane. 28 Aš duodu joms amžinąjį gyve- nimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. 29 Mano Tėvas, kuris man jas da- vė, yra aukščiau už viską, ir nie- kas negali jų išplėšti iš mano Tė- vo rankos. 30 Aš ir Tėvas esame viena". 31 Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti. 32 O Jėzus paklausė jų: "Daug ge- rų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysi- te mane akmenimis?" 33 Žydai Jam atsakė: "Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmeni- mis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Die- vu". 34 Jėzus jiems atsakė: "Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: 'Aš ta- riau: jūs esat dievai'? 35 Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas), 36 kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiun- tė į pasaulį: 'Tu piktžodžiauji', kai Jis pasakė: 'Aš esu Dievo Sū- nus!'? 37 Jei Aš nedarau savo Tėvo dar- bų, --netikėkite manimi! 38 O jeigu darau ir manimi netiki- te, --tikėkite darbais, kad pažintu- mėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame". 39 Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų. 40 Jėzus vėl pasitraukė anapus Jor- dano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten. 41 Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: "Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė". 42 Ir daugelis tenai Jį įtikėjo. Jono 11 1 Buvo vienas ligonis, Lozo- rius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. 2 Marija buvo ta pati moteris, ku- ri patepė Viešpatį kvepalais ir nu- šluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo. 3 Todėl seserys nusiuntė Jam ži- nią: "Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!" 4 Tai išgirdęs, Jėzus tarė: "Šita li- ga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus". 5 Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. 6 Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo. 7 Po to pasakė mokiniams: "Eiki- me vėl į Judėją!" 8 Mokiniai Jam atsakė: "Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?" 9 Jėzus tarė: "Argi ne dvylika va- landų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. 10 O kas vaikščioja naktį, suklum- pa, nes jame nėra šviesos". 11 Tai pasakęs, pridūrė: "Mūsų bi- čiulis Lozorius užmigo, bet Aš ei- nu jo pažadinti". 12 Jo mokiniai atsiliepė: "Viešpa- tie, jeigu jis miega, pasveiks". 13 Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą. 14 Pagaliau Jėzus atvirai jiems pa- sakė: "Lozorius mirė. 15 Ir Aš džiaugiuosi, kad ten ne- buvau, --dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį". 16 Tuomet Tomas, vadinamas Dvy- niu, tarė kitiems mokiniams: "Ei- kime ir mes numirti su Juo!" 17 Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape. 18 O Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug penkiolika stadijų atstu. 19 Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio. 20 Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie. 21 Morta tarė Jėzui: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis ne- būtų miręs. 22 Bet ir dabar žinau: ko tik prašy- si Dievo, Dievas Tau duos". 23 Jėzus jai pasakė: "Tavo brolis prisikels!" 24 Morta atsiliepė: "Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną". 25 Jėzus jai tarė: "Aš esu prisikėli- mas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. 26 Ir kiekvienas, kuris gyvena ir ti- ki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?" 27 Ji atsakė: "Taip, Viešpatie! Aš ti- kiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sū- nus, kuris turi ateiti į šį pasaulį". 28 Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčio- mis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: "Mokytojas atėjo ir šaukia tave". 29 Išgirdusi ši greitai pakilo ir nu- ėjo pas Jį. 30 Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta. 31 Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė pas- kui, sakydami: "Ji eina prie ka- po". 32 Marija, atėjusi ten, kur buvo Jė- zus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: "Viešpatie, jei bū- tum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs". 33 Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėju- sius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs 34 paklausė: "Kur jį paguldėte?" Jie atsakė: "Viešpatie, eik ir pa- žiūrėk". 35 Jėzus pravirko. 36 Tada žydai ėmė kalbėti: "Štai kaip Jis jį mylėjo!" 37 O kiti sakė: "Argi Tas, kuris at- vėrė neregiui akis, negalėjo pada- ryti, kad šitas nemirtų?" 38 Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu. 39 Jėzus tarė: "Nuriskite akmenį!" Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: "Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs". 40 Jėzus jai tarė: "Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Die- vo šlovę?!" 41 Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: "Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai. 42 Aš žinojau, kad visada mane gir- di. Tačiau tai sakau dėl čia esan- čiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi ma- ne siuntęs". 43 Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: "Lozoriau, išeik!" 44 Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobu- le. Jėzus jiems liepė: "Atvynioki- te jį ir leiskite jam eiti". 45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus pa- darė, įtikėjo Jį. 46 Bet kai kurie nuėjo pas farizie- jus ir pranešė jiems, ką Jėzus pa- daręs. 47 Tada aukštieji kunigai ir farizie- jai sušaukė sinedrioną ir svarstė: "Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. 48 Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą" 49 Vienas iš jų--Kajafas, tais me- tais vyriausiasis kunigas--jiems ta- rė: "Jūs nieko neišmanote 50 ir nepagalvojate, jog mums ge- riau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų" 51 Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis ku- nigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą 52 ir ne tik už tautą, bet tam, kad su- burtų į viena išsklaidytuosius Die- vo vaikus 53 Nuo tos dienos jie buvo nu- sprendę Jį nužudyti 54 Todėl Jėzus nebevaikščiojo vie- šai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į mieste- lį, vadinamą Efraimu, ir ten apsi- stojo kartu su savo mokiniais 55 Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti 56 Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuo- dami šventykloje, kalbėjosi: "Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeat- eis į šventę? 57 Mat aukštieji kunigai ir farizie- jai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti. Jono 12 1 Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikelta- sis iš numirusių Lozorius. 2 Ten iškėlė Jam vaišes. Morta pa- tarnavo, o Lozorius kartu su ki- tais sėdėjo prie stalo su Jėzumi. 3 Paėmusi svarą labai brangaus te- palo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepa- lo kvapas. 4 Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris tu- rėjo Jį išduoti, pasakė: 5 "Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?" 6 Jis taip sakė ne todėl, kad jam bū- tų rūpėję vargšai, bet kad pats bu- vo vagis ir, turėdamas kasą, grobs- tė įplaukas. 7 O Jėzus tarė: "Palik ją ramybė- je. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. 8 Vargšų jūs visada turėsite su savi- mi, o mane ne visuomet turėsite". 9 Daug žydų sužinojo Jėzų ten esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių. 10 O aukštieji kunigai nusprendė nužudyti ir Lozorių, 11 nes daugybė žydų per jį pasi- traukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų. 12 Kitą dieną gausi minia, susirin- kusi į šventę, sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. 13 Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: "Osa- na! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu--Izraelio kara- lius!" 14 Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: 15 "Nebijok, Siono dukra: štai at- vyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!" 16 Iš pradžių mokiniai šito nesu- prato, bet, kai Jėzus buvo pašlo- vintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai pa- darę. 17 Taigi dabar liudijo minia, buvu- si su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. 18 Žmonės todėl ir išėjo Jo pasi- tikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą. 19 O fariziejai kalbėjo vieni ki- tiems: "Žiūrėkite, jūs nieko nega- lite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!" 20 Tarp atėjusių per šventes pagar- binti buvo ir graikų. 21 Jie priėjo prie Pilypo, kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir pa- prašė: "Gerbiamasis, mes norėtu- me pamatyti Jėzų". 22 Pilypas nuėjo ir pasakė And- riejui. Paskui Andriejus ir Pilypas pranešė Jėzui. 23 O Jėzus jiems tarė: "Atėjo va- landa, kad būtų pašlovintas Žmo- gaus Sūnus. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir ne- numirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. 25 Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šia- me pasaulyje, išsaugos ją amžina- jam gyvenimui. 26 Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tar- nauja, tą pagerbs mano Tėvas. 27 Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. 28 Tėve, pašlovink savo vardą!" Tada iš dangaus pasigirdo balsas: "Aš jį pašlovinau ir dar pašlovin- siu!" 29 Aplink stovinti minia, tai išgir- dusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: "Angelas Jam kalbėjo". 30 O Jėzus atsakė: "Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas. 31 Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. 32 O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie sa- vęs". 33 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti. 34 O žmonės Jam sakė: "Mes gir- dėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?" 35 Jėzus jiems tarė: "Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikš- čiokite, kol turite šviesą, kad ne- užkluptų jūsų tamsa. Kas vaikš- čioja tamsoje, tas nežino, kur ei- na. 36 Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais". Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų. 37 Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikė- jo, -- 38 kad išsipildytų pranašo Izaijo žo- džiai: "Viešpatie, kas patikėjo mū- sų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?" 39 Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo: 40 "Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau". 41 Izaijas tai pasakė, regėdamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį. 42 Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fari- ziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos, 43 nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę. 44 O Jėzus šaukė: "Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė. 45 Ir kas mane mato, mato Tą, ku- ris mane siuntė. 46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje. 47 Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį. 48 Kas mane atstumia ir mano žo- džių nepriima, tas turi savo teisė- ją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį pas- kutiniąją dieną. 49 Nes Aš kalbėjau ne iš savęs, --Tė- vas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti. 50 Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs". Jono 13 1 Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo va- landa iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pa- saulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. 2 Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Ju- do Iskarijoto širdin sumanymą iš- duoti Jį, 3 žinodamas, kad Tėvas visa ati- davęs į Jo rankas ir kad Jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą, 4 Jėzus pakilo nuo stalo, nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu. 5 Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo bu- vo persijuosęs. 6 Taip Jis priėjo prie Simono Pet- ro. Šis Jam tarė: "Viešpatie, ne- jaugi Tu plausi man kojas?" 7 Jėzus jam atsakė: "Tu dabar ne- supranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi". 8 Petras atsiliepė: "Tu neplausi man kojų per amžius!" Jėzus jam atsakė: "Jei nenuplausiu tavęs, ne- turėsi dalies su manimi". 9 Tada Simonas Petras sušuko: "Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!" 10 Jėzus jam atsakė: "Kas nuplau- tas, tam reikia tik kojas nusiplau- ti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, bet ne visi". 11 Nes Jis žinojo, kas Jį išduos, ir todėl sakė: "Jūs ne visi švarūs". 12 Nuplovęs jų kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdęs paklausė: "Ar supratote, ką jums padariau? 13 Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu', ir gerai sakote, nes Aš Tas esu. 14 Jei tad Aš--Viešpats ir Mokyto- jas--nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. 15 Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums da- riau. 16 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tar- nas ne didesnis už savo šeiminin- ką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. 17 Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi. 18 Ne apie jus visus tai sakau. Aš žinau, ką išsirinkau, bet turi išsi- pildyti Raštas: 'Tas, kuris valgo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną'. 19 Sakau jums dabar, prieš įvyks- tant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu. 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė". 21 Tai pasakęs, Jėzus, sukrėstas dvasioje, tarė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!" 22 Tada mokiniai ėmė žvalgytis vie- nas į kitą, nesusivokdami, apie ku- rį Jis taip pasakė. 23 Vienas iš Jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jė- zaus krūtinės. 24 Simonas Petras pamojo jam, kad šis paklaustų, apie kurį Jis kalba. 25 Tasai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: "Kas jis, Vieš- patie?" 26 Jėzus atsiliepė: "Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį duonos". Ir, pamirkęs duoną, Jis padavė Ju- dui Iskarijotui, Simono sūnui. 27 Ir po šio kąsnio įėjo į jį šėtonas. Tada Jėzus jam pasakė: "Ką da- rai, daryk greičiau!" 28 Bet nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jis jam taip pasakė. 29 Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie manė, jog Jėzus jam lie- pė: "Nupirk, ko mums reikia šven- tei", arba kad jis duotų ką nors vargšams. 30 Taigi, paėmęs duonos kąsnį, anas tuojau išėjo. Buvo naktis. 31 Jam išėjus, Jėzus prabilo: "Da- bar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas Jame. 32 O jeigu Dievas pašlovintas Ja- me, tai Dievas pašlovins Jį savy- je, --bematant Jį pašlovins". 33 "Vaikeliai, Aš jau nebeilgai bū- siu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką žydams pasakiau: kur Aš einu, jūs negali- te nueiti. 34 Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. 35 Iš to visi pažins, kad esate ma- no mokiniai, jei mylėsite vieni ki- tus". 36 Simonas Petras Jį paklausė: "Viešpatie, kur Tu eini?" Jėzus at- sakė: "Kur Aš einu, tu dabar nega- li paskui mane sekti, bet vėliau nu- seksi mane". 37 Petras vėl klausė: "Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Ta- ve sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!" 38 Jėzus atsakė: "Tu guldysi už ma- ne gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!" Jono 14 1 "Tenebūgštauja jūsų šir- dys! Tikite Dievą--tikėki- te ir mane! 2 Mano Tėvo namuose daug bu- veinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti. 3 Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. 4 Kur Aš einu, jūs žinote, ir kelią jūs žinote". 5 Tomas Jam sako: "Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaip ži- nosime kelią?" 6 Jėzus jam sako: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenu- eina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. 7 Jeigu pažinote mane, tai pažin- site ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę". 8 Pilypas Jam sako: "Viešpatie, pa- rodyk mums Tėvą, ir bus mums gana". 9 Jėzus jam taria: "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? 10 Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje--Jis daro darbus. 11 Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikė- kite mane dėl pačių darbų! 12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą. 13 Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pa- šlovintas Sūnuje. 14 Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu. 15 Jei mylite mane, laikykitės ma- no įsakymų. 16 Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. 17 Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nema- to ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. 18 Nepaliksiu jūsų našlaičiais-- ateisiu pas jus. 19 Dar valandėlė, ir pasaulis ma- nęs nebematys. O jūs mane maty- site, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensi- te. 20 Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse. 21 Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas ma- ne myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireik- šiu". 22 Judas--ne Iskarijotas--paklau- sė: "Viešpatie, kas atsitiko, jog ke- tini apsireikšti mums, o ne pasau- liui?" 23 Jėzus jam atsakė: "Jei kas ma- ne myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. 24 Kas manęs nemyli, mano žo- džių nesilaiko. O žodis, kurį gir- dite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė. 25 Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis, 26 o Guodėjas--Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, -- mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau. 27 Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasau- lis duoda, Aš jums duodu. Tene- būgštauja jūsų širdys ir teneišsi- gąsta. 28 Jūs girdėjote, kaip Aš pasakiau: 'Aš išeinu ir vėl sugrįšiu pas jus!' Jei mylėtumėte mane, džiaugtu- mėtės, kad pasakiau: 'Einu pas Tėvą', nes mano Tėvas už mane didesnis. 29 Ir dabar, prieš įvykstant, jums tai pasakiau, kad tikėtumėte, ka- da tai įvyks. 30 Jau nebedaug su jumis kalbė- siu, nes ateina šio pasaulio kuni- gaikštis, ir manyje jis neturi nieko. 31 Bet pasaulis turi pažinti, jog Aš myliu Tėvą ir darau taip, kaip Jis man įsakė. --Kelkitės, eikime iš čia!" Jono 15 1 "Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas--vynininkas. 2 Kiekvieną šakelę manyje, ne- duodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vai- siaus. 3 Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. 4 Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vyn- medyje, --taip ir jūs, jei nepasilik- site manyje. 5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be ma- nęs jūs negalite nieko nuveikti. 6 Kas nepasiliks manyje, bus iš- mestas laukan ir sudžius kaip ša- kelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. 7 Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, --jūs pra- šysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. 8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. 9 Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! 10 Jei laikysitės mano įsakymų, pa- siliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje. 11 Aš jums tai kalbėjau, kad ju- myse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko ne- trūktų. 12 Tai yra mano įsakymas, kad my- lėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau. 13 Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už drau- gus atiduoda. 14 Jūs esate mano draugai, jei da- rote, ką jums įsakau. 15 Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šei- mininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau. 16 Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad ei- tumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, --kad ko tik prašytu- mėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų. 17 Aš jums tai įsakau: mylėkite vie- nas kitą!" 18 "Jei pasaulis jūsų nekenčia, ži- nokite, kad manęs jis nekentė pir- miau negu jūsų. 19 Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadan- gi jūs--ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. 20 Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: 'Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!' Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu lai- kėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. 21 Bet visa tai jums darys dėl ma- no vardo, nes jie nepažįsta To, ku- ris mane siuntė. 22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kal- bėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo pateisinti sa- vo nuodėmės. 23 Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo. 24 Jeigu nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nedarė, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie matė, ir nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo. 25 Bet kad išsipildytų užrašytas Įstatyme žodis: 'Jie manęs neken- tė be priežasties'. 26 Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, --Tiesos Dva- sia, kuri eina iš Tėvo, --Jis liudys apie mane. 27 Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi buvote". Jono 16 1 "Aš jums tai pasakiau, kad nepasipiktintumėte. 2 Jie šalins jus iš sinagogų, ir atei- na valanda, kada tie, kurie jus žu- dys, tarsis tarnaują Dievui. 3 Jie jums tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta. 4 Aš jums visa tai kalbėjau, kad tai valandai atėjus, atsimintumė- te, jog buvau jus įspėjęs. Aš jums to nesakiau iš pradžių, nes buvau su jumis. 5 O dabar einu pas Tą, kuris ma- ne siuntė, ir niekas iš jūsų neklau- sia: 'Kur Tu eini?' 6 Kadangi jums tai pasakiau, liū- desys jūsų širdis užliejo. 7 Bet sakau jums tiesą: jums ge- riau, kad Aš išeinu, nes jei neišei- čiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu. 8 Atėjęs Jis įtikins pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teis- mo. 9 Dėl nuodėmės, --kad netiki ma- nimi. 10 Dėl teisumo, --kad Aš pas savo Tėvą einu, ir jūs manęs daugiau nebematysite. 11 Dėl teismo, --kad šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas. 12 Dar daug ką turiu jums pasaky- ti, bet dabar negalite pakelti. 13 Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. 14 Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. 15 Visa, ką turi Tėvas, yra mano, todėl Aš pasakiau, kad Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai pa- skelbs. 16 Prabėgs valandėlė--ir manęs ne- matysite, ir dar valandėlė--ir vėl mane pamatysite, nes Aš pas Tėvą einu". 17 Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: "Ką reiškia Jo pasakyti žodžiai: 'Prabėgs va- landėlė--ir manęs nematysite, ir dar valandėlė--ir vėl mane pama- tysite' ir: 'Aš pas Tėvą einu'?" 18 Tad jie klausinėjo: "Ką reiškia 'valandėlė'? Mums neaišku, ką Jis kalba". 19 Supratęs, kad jie norėjo Jį klausti, Jėzus tarė: "Klausinėjate vieni kitus dėl mano žodžių: 'Pra- bėgs valandėlė--ir manęs nematy- site, ir dar valandėlė--ir vėl mane pamatysite'? 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. 21 Gimdydama moteris būna siel- varto prislėgta, nes atėjo jos valan- da, bet, kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus. 22 Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų šir- dys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. 23 Tą dieną jūs manęs nieko ne- klausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sa- kau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos. 24 Iki šiol jūs nieko neprašėte ma- no vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. 25 Aš jums kalbėjau palyginimais, bet ateina valanda, kada nebekal- bėsiu jums palyginimais, bet atvi- rai apie Tėvą jums skelbsiu. 26 Tą dieną jūs prašysite mano var- du, ir Aš nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus, -- 27 juk pats Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog Aš esu iš Dievo išėjęs. 28 Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasau- lį. Vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą". 29 Mokiniai tarė: "Štai dabar Tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių pa- lyginimų. 30 Mes dabar suprantame, kad Tu viską žinai ir nereikia, kad kas Ta- ve klausinėtų. Todėl tikime, kad Tu esi išėjęs iš Dievo". 31 Jėzus jiems atsakė: "Dabar tiki- te? 32 Štai ateina valanda, --ir jau atė- jo, --kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau Aš ne vienas, nes su manimi yra Tė- vas. 33 Aš jums tai kalbėjau, kad ma- nyje turėtumėte ramybę. Pasauly- je jūs turėsite priespaudą, bet bū- kite drąsūs: Aš nugalėjau pasau- lį!" Jono 17 1 Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: "Tė- ve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Tavo Sūnus pašlovin- tų Tave; 2 nes Tu davei Jam valdžią kiekvie- nam kūnui, kad visiems, kuriuos esi Jam davęs, Jis teiktų amžinąjį gyvenimą. 3 Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų. 4 Aš pašlovinau Tave žemėje. At- likau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. 5 Dabar Tu, Tėve, pašlovink ma- ne pas save ta šlove, kurią pas Ta- ve turėjau dar prieš pasaulio bu- vimą. 6 Aš apreiškiau Tavo vardą žmo- nėms, kuriuos man davei iš pa- saulio. Jie buvo Tavo, ir Tu juos davei man, ir jie laikėsi Tavojo žo- džio. 7 Dabar jie suprato, kad visa, ką man davei, yra iš Tavęs. 8 Nes Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad iš Tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad mane siuntei. 9 Aš meldžiu už juos. Ne už pa- saulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei, nes jie yra Tavo! 10 Ir visa, kas mano, yra Tavo, o kas Tavo, yra mano, ir Aš pašlo- vintas juose. 11 Aš jau nebe pasaulyje, bet jie dar pasaulyje. Aš einu pas Tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos sa- vo vardu--tuos, kuriuos man da- vei, kad jie būtų viena kaip ir mes. 12 Kol buvau su jais pasaulyje, Aš išlaikiau juos Tavo vardu; Aš iš- saugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išsky- rus pražūties sūnų, kad išsipildytų Raštas. 13 Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą. 14 Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasau- lio. 15 Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto. 16 Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. 17 Pašventink juos savo tiesa! Ta- vo žodis yra tiesa. 18 Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasau- lį. 19 Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. 20 Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įti- kės, -- 21 kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasau- lis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. 22 Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: 23 Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasau- lis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli ma- ne. 24 Tėve, Aš noriu, kad tie, kuriuos davei, taip pat būtų su manimi ten, kur Aš esu, kad jie matytų mano šlovę, kurią man suteikei, nes pamilai mane prieš pasaulio sukūrimą. 25 Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o Aš Tave pažinau. Ir šitie pažino, kad Tu mane siuntei. 26 Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose". Jono 18 1 Baigęs kalbėti, Jėzus su sa- vo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įėjo į sodą. 2 Jo išdavėjas Judas taip pat žino- jo tą vietą, nes Jėzus ir Jo moki- niai dažnai ten rinkdavosi. 3 Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnų, atėjo ten su žibintais, deg- lais ir ginklais. 4 Tuomet Jėzus, žinodamas visa, kas Jo laukia, išėjo į priekį ir pa- klausė: "Ko ieškote?" 5 Jie atsakė: "Jėzaus iš Nazareto!" Jėzus tarė jiems: "Tai Aš". Jo iš- davėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. 6 Kai Jėzus ištarė: "Tai Aš", jie at- šoko atgal ir parpuolė ant žemės. 7 O Jis vėl juos klausė: "Ko ieško- te?" Jie atsakė: "Jėzaus iš Naza- reto". 8 Jėzus atsiliepė: "Jau jums sakiau, kad tai Aš. Jei tad manęs ieškote, leiskite šitiem pasišalinti", -- 9 kad išsipildytų Jo pasakyti žo- džiai: "Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno". 10 Tuomet Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smo- gė vyriausiojo kunigo tarnui ir nu- kirto jam dešinę ausį. Tarnas bu- vo vardu Malkus. 11 Jėzus pasakė Petrui: "Kišk kala- viją į makštį! Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man davė?" 12 Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo 13 ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo tų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. 14 Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: "Geriau, kad vie- nas žmogus mirtų už tautą". 15 Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas moki- nys buvo pažįstamas su vyriausiuo- ju kunigu ir įėjo su Jėzumi į vyriau- siojo kunigo kiemą. 16 O Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tada anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vi- dun. 17 Tarnaitė durininkė tarė Petrui: "Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?" Šis atsakė: "Ne!" 18 Ten stoviniavo samdiniai ir tar- nai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šil- dėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi. 19 Vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų apie Jo mokinius bei Jo mo- kymą. 20 Jėzus jam atsakė: "Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mo- kiau sinagogoje ir šventykloje, kur visuomet susirenka žydai, ir nie- ko nekalbėjau slapčia. 21 Kodėl tad mane klausi? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbė- jau. Jie žino, ką Aš sakiau". 22 Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: "Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!" 23 Jėzus jam tarė: "Jei kalbėjau negerai, pasakyk, kas negerai, o jei gerai, --kodėl mane muši?" 24 Tada Anas pasiuntė Jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. 25 Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: "Ar tik nebūsi vienas iš Jo moki- nių?" Tas išsigynė: "Ne!" 26 Vienas iš vyriausiojo kunigo tar- nų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: "Argi aš ne- mačiau tavęs sode kartu su Juo?" 27 Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys. 28 Iš Kajafo rūmų jie nuvedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo į pretorijų, kad ne- susiteptų ir galėtų valgyti Paschą. 29 Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: "Kuo kaltinate šitą žmogų?" 30 Jie atsakė: "Jeigu Jis nebūtų pik- tadarys, nebūtume tau Jo atvedę". 31 Pilotas jiems tarė: "Pasiimkite Jį ir teiskite pagal savo Įstatymą". Žydai jam atsakė: "Mums neleis- ta nieko bausti mirtimi", -- 32 kad išsipildytų Jėzaus žodžiai, kuriais Jis nurodė, kokia mirtimi Jam reikės mirti. 33 Tada Pilotas vėl įėjo į pretorijų, pasišaukė Jėzų ir paklausė: "Ar Tu esi žydų karalius?" 34 Jėzus jam atsakė: "Ar nuo sa- vęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" 35 Pilotas tarė: "Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man Tave atvedė. Ką padarei?" 36 Jėzus atsakė: "Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano kara- lystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau ati- duotas žydams. Bet mano karalys- tė ne iš čia". 37 Tada Pilotas Jį paklausė: "Va- dinasi, Tu esi karalius?" Jėzus at- sakė: "Taip yra, kaip sakai: Aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso". 38 Pilotas Jo paklausė: "O kas yra tiesa?!" Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: "Aš ne- randu Jame jokios kaltės. 39 Yra jūsų paprotys, kad per Pas- chą aš paleisčiau vieną suimtąjį. Tad ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?" 40 Tada jie vėl visi ėmė šaukti: "Ne šitą, bet Barabą!" O Barabas bu- vo plėšikas. Jono 19 1 Tuomet Pilotas ėmė ir nu- plakdino Jėzų. 2 Kareiviai, nupynę vainiką iš erš- kėčių, uždėjo Jam ant galvos, ap- siautė Jį purpurine skraiste 3 ir sakė: "Sveikas, žydų karaliau!" Ir daužė Jam per veidą. 4 O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams: "Štai išvedu Jį jums, kad žinotumėte, jog neran- du Jame jokios kaltės". 5 Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pi- lotas tarė: "Štai žmogus!" 6 Jį pamatę, aukštieji kunigai ir tarnai pradėjo šaukti: "Nukry- žiuok Jį, nukryžiuok!" Pilotas jiems sako: "Jūs imkite Jį ir nu- kryžiuokite! Aš nerandu Jame jo- kios kaltės". 7 Žydai jam atsakė: "Mes turime Įstatymą, ir pagal mūsų Įstatymą Jis turi mirti, nes laikė save Die- vo Sūnumi". 8 Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. 9 Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: "Iš kur Tu?" Bet Jėzus jam neatsakė. 10 Tada Pilotas Jam tarė: "Tu ne- kalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu valdžią Tave nukryžiuoti ir turiu valdžią Tave paleisti?" 11 Jėzus atsakė: "Tu neturėtum prieš mane jokios valdžios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl tam, kuris mane tau įdavė, didesnė nuodėmė". 12 Nuo tol Pilotas stengėsi Jį pa- leisti, bet žydai šaukė: "Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliu- mi, kalba prieš ciesorių". 13 Tai išgirdęs, Pilotas išvedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę, kuri stovėjo vietoje, vadinamoje "Akmeninis grindinys", hebrajiš- kai Gabata. 14 Buvo diena prieš Paschą, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: "Štai jūsų karalius!" 15 Bet tie šaukė: "Šalin, šalin! Nu- kryžiuok Jį!" Pilotas paklausė: "Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?" Aukštieji kunigai atsa- kė: "Mes neturime karaliaus, tik- tai ciesorių". 16 Tada Pilotas atidavė jiems Jį nu- kryžiuoti. Jie pasiėmė Jėzų ir išsi- vedė. 17 Nešdamas savo kryžių, Jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, heb- rajiškai Golgotą. 18 Tenai jie Jį nukryžiavo; kartu su Juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. 19 Pilotas parašė užrašą ir prikalė ant kryžiaus. Buvo parašyta: "Jė- zus Nazarietis, žydų karalius". 20 Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzų nukryžiavo, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, graikiškai ir lotyniš- kai. 21 Žydų aukštieji kunigai sakė Pilo- tui: "Nerašyk: 'Žydų karalius', bet: 'Šitas sakė: Aš esu žydų karalius'". 22 Pilotas atsakė: "Ką parašiau, parašiau!" 23 Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pa- siėmė Jo drabužius ir pasidalino juos į keturias dalis--kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuni- ką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. 24 Todėl jie tarėsi: "Neplėšykime jos, bet meskime burtą, kuriam ji atiteks", --kad išsipildytų Raštas: "Jie pasidalijo mano drabužius tarp savęs ir dėl mano apdaro me- tė burtą". Šitaip kareiviai ir pada- rė. 25 Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Mari- ja--Kleopo žmona, ir Marija Mag- dalietė. 26 Pamatęs stovinčius savo motiną ir mokinį, kurį mylėjo, Jėzus tarė motinai: "Moterie, štai tavo sū- nus!" 27 Paskui tarė mokiniui: "Štai ta- vo motina!" Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. 28 Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, --kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: "Trokštu!" 29 Tenai stovėjo indas, pilnas rūgš- taus vyno. Jie pakėlė ant yzopo ša- kelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie Jo lūpų. 30 Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: "Atlikta!" Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią. 31 Kad kūnai neliktų ant kryžiaus per sabatą, --nes tas sabatas bu- vo didi diena, --žydai Prisirengi- mo dieną prašė Pilotą, kad nu- kryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. 32 Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su Juo nukryžiuoti. 33 Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad Jis jau miręs, jie nebelaužė Jam blauzdų, 34 tik vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. 35 Tai matęs paliudijo, ir jo liudiji- mas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad jūs tikėtumėte. 36 Taip įvyko, kad išsipildytų Raš- tas: "Nė vienas Jo kaulas nebus sulaužytas". 37 Ir vėl kitoje vietoje Raštas sa- ko: "Jie žiūrės į Tą, kurį perdū- rė". 38 Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė Jėzaus kūną. 39 Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris anksčiau buvo atėjęs pas Jė- zų nakčia. Jis atsivežė apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. 40 Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo pa- protys. 41 Toje vietoje, kur Jį nukryžiavo, buvo sodas ir sode naujas kapas, kuriame dar niekas nebuvo laido- tas. 42 Ten jie ir paguldė Jėzų, nes bu- vo žydų Prisirengimo diena, o ka- pas arti. Jono 20 1 Pirmąją savaitės dieną, la- bai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo prie ka- po ir pamatė, kad akmuo nuo ka- po nuristas. 2 Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: "Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur Jį padėjo". 3 Petras ir tas kitas mokinys nu- skubėjo prie kapo. 4 Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą. 5 Pasilenkęs jis pamatė numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. 6 Netrukus iš paskos atbėgo ir Si- monas Petras. Jis įėjo į rūsį ir pa- matė numestas drobules 7 ir skarą, buvusią ant Jėzaus gal- vos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. 8 Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. 9 Mat jie dar nebuvo supratę Raš- to, kad Jis turėsiąs prisikelti iš nu- mirusių. 10 Paskui mokiniai vėl sugrįžo na- mo. 11 O Marija stovėjo lauke prie ka- po ir verkė. Verkdama ji pasilen- kė, pažvelgė į kapo vidų 12 ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius--vieną galvū- galyje, kitą kojų vietoje--ten, kur būta Jėzaus kūno. 13 Jie paklausė ją: "Moterie, ko verki?" Ji atsakė: "Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padė- jo". 14 Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. 15 Jėzus jai tarė: "Moterie, ko ver- ki? Ko ieškai?" Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: "Gerbia- masis, jei tamsta Jį išnešei, pasa- kyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pa- siimsiu". 16 Jėzus jai sako: "Marija!" Ji atsi- gręžė ir sušuko: "Rabuni!" (Tai reiškia: "Mokytojau"). 17 Jėzus jai tarė: "Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą'". 18 Marija Magdalietė nuėjo ir pra- nešė mokiniams, kad mačiusi Vieš- patį ir ką Jis jai sakęs. 19 Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirin- kę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: "Ramy- bė jums!" 20 Tai pasakęs, Jis parodė jiems rankas ir šona. Mokiniai nudžiu- go, išvydę Viešpatį. 21 Jėzus vėl tarė: "Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu". 22 Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: "Priimkite Šventąją Dvasią. 23 Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysi- te, --sulaikytos". 24 Vieno iš dvylikos--Tomo, vadi- namo Dvyniu, --nebuvo su jais, kai Jėzus atėjo. 25 Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: "Mes matėme Viešpatį!" O jis at- sakė: "Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono--netikėsiu". 26 Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant už- rakintoms, atsistojo viduryje ir pra- bilo: "Ramybė jums!" 27 Paskui kreipėsi į Tomą: "Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano ran- kas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis--būk tikin- tis". 28 Tomas atsakė Jam: "Mano Vieš- pats ir mano Dievas!" 29 Jėzus jam tarė: "Tomai, tu įti- kėjai, nes mane pamatei. Palai- minti, kurie tiki nematę!" 30 Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. 31 O šitie yra surašyti, kad tikėtu- mėte, jog Jėzus yra Kristus, Die- vo Sūnus, ir kad tikėdami turėtu- mėte gyvenimą per Jo vardą. Jono 21 1 Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. 2 Buvo drauge Simonas Petras, To- mas, vadinamas Dvyniu, Natana- elis iš Galilėjos Kanos, Zebedie- jaus sūnūs ir dar du kiti Jėzaus mokiniai. 3 Simonas Petras jiems sako: "Ei- nu žvejoti". Jie pasisiūlė: "Ir mes einame su tavimi". Nuėję jie tuo- jau sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. 4 Rytui auštant, ant kranto pasi- rodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus. 5 O Jėzus jiems tarė: "Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?" Jie atsa- kė: "Ne". 6 Tada Jis pasakė: "Užmeskite tin- klą į dešinę nuo valties, ir pagau- site". Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. 7 Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: "Tai Vieš- pats!" Išgirdęs, jog tai Viešpats, Si- monas Petras persijuosė drabu- žį, --mat buvo neapsirengęs, --ir šo- ko į ežerą. 8 Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto--maždaug už dviejų šimtų mastų--ir atitempė tinklą su žuvimis. 9 Išlipę į krantą, jie pamatė žėrin- čias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. 10 Jėzus jiems tarė: "Atneškite ką tik pagautų žuvų". 11 Simonas Petras nuėjo ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, ta- čiau tinklas nesuplyšo. 12 Jėzus tarė: "Eikite šen pusry- čių!" Ir nė vienas iš mokinių neiš- drįso paklausti: "Kas Tu esi?", nes jie žinojo, jog tai Viešpats. 13 Jėzus priėjo, paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies. 14 Tai jau trečią kartą pasirodė sa- vo mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių. 15 Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: "Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už ši- tuos?" Jis atsakė: "Taip, Viešpa- tie, Tu žinai, kad Tave myliu". Jė- zus jam tarė: "Ganyk mano avi- nėlius". 16 Ir antrą kartą Jėzus paklausė: "Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?" Tas atsiliepė: "Taip, Vieš- patie, Tu žinai, kad Tave myliu". Jėzus jam pasakė: "Ganyk mano avis". 17 Jėzus paklausė trečią kartą: "Si- monai, Jonos sūnau, ar myli ma- ne?" Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: "Ar myli mane?", ir atsakė: "Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu". Jėzus jam tarė: "Ganyk mano avis. 18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave per- juos ir ves, kur tu nenori". 19 "Jis tai pasakė, nurodydamas, ko- kia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: "Sek paskui mane!" 20 Petras atsisukęs pamatė iš pas- kos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu bu- vo prisiglaudęs prie Jėzaus krūti- nės ir klausė: "Viešpatie, kas Ta- ve išduos?" 21 Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: "Viešpatie, o kas bus šitam?" 22 Jėzus atsakė: "Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!" 23 Todėl pasklido šis žodis tarp brolių, jog tas mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus nesakė, kad Jis nemirs, tik: "Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau?" 24 Tai ir yra tas mokinys, kuris liu- dija apie tuos dalykus ir juos ap- rašė, ir mes žinome, kad jo liudi- jimas tikras. 25 Yra dar daug kitų dalykų, ku- riuos Jėzus padarė. Jeigu juos vi- sus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.